Jei kas pavogtų senas praperstas kelnes – galėtum pagal nustatytas tvarkas reikalauti nuostolių atlyginimo. Ar koks oligarcho nelegalios blondinės džipas tavo baltąjį opeliuką priplotų. Pirkai daužtą, trečią dešimtį pradėjęs, bet dar visai gerai važiuoja – vis naujos raudonos lemputės užsidega, betgi išimi, rūdis – langų dažais, dvidešimt Českai už techninę. Ir rakinti nereikia. Na, bet čia aš ne apie kelnes.
Apie pinigus. Bemat kas paskaičiuotų nuostolį, nors paskaičiavimas kainuotų daugiau ir už kelnes, ir už opeliuką, bet svarbiausia čia juk garbė ir orumas! Užtat galėtum kaltininką patraukti teisman ir pareikalauti visokių atlyginimų, nors ir neužtektų advokatui. Na, bet aš ir ne apie atlyginimus.
Apie brangimą – kaip viskas brangsta, kažkoks siaubas! Čia viskas visiems aišku, tik naujajam nors malkas ant galvos. Gitanai – kadangi pas mus pirkėjų mažėjant pardavėjų daugėja, tadangi visi nori gyventi ir gauti paskolas, o kad gautum paskolų, reikia parodyti pajamas ir padidinti kainas! Nors čia aš ne apie kainas ir ne apie malkas.
Apie orų gyvenimą. Dabar visi nori oriai, net ir orą gaudantys pensininkai. Orumas ir garbė turi kainą ir brangsta, todėl praradus garbę ir orumą už moralinę žalą galima irgi pareikalauti atlyginimo. Bet, kaip ir viskas, įvedus eurą moralė ir garbė irgi brangsta, o draudimas gali pabranginti opeliuką. Na, bet aš čia ne apie opeliuką.
Apie korupciją. Dabar, žiūrėk, vienam už garbę duoda dešimt, kitam penkis šimtus dešimt tūkstančių atlyginimo! Ir už orumą tas pats, ką bekalbėt apie moralines! Irgi kas nusprendžia – atspėjot, vienas teisėjas, užsidaręs kabinete ir pasitaręs su savim ir savo garbe ir orumu. Na, supratot apie ką aš, bet čia ne apie teisėjus.
Apie laisvę, lygybę ir brolybę. Kodėl visokių ten mažumų garbė skiriasi nuo buhalterių, prezidentę(-tą) įžeidusį taigi net pasodins, o į kokias pinskuvienes spjaudyk sau laisvalaikiu į sveikatą? Kur teisinė valstybė, kai visi prieš įstatymą lygūs, nors įstatymui ant jūsų vienodumo – vienodai? Bet aš čia ne apie įstatymus, vis tiek mūsų ir jūsų garbės nelygios ir orumai nelygūs.
Arba, va, tarkim, išprievartavimai. Jei jauną, liekną kvailutę patvarko koks senis – teisėjas bemat duos didelę žalą. O jei storą, suktą bobą gražus ir jaunas – tai visai kitas reikalas, pasodinti tai pasodins, bet gal moralinės ir visai negaus, o gal dar pati turės atlyginti tam už jo garbės ir orumo sumažėjimus. Ir ar iš viso gali, tarkim, gimtosios kalbos mokytojos ir mokesčių nemokančios šliundrikės orumai kainuoti vienodai?
Teisinėj valstybėj laikas viską sutvarkyti teisiškai. Kiekviena mažuma, dauguma, partijos ir judėjimai, ir profsąjungos turėtų parengti savo orumo aprašą ir tarifus. Seimas patvirtintų garbės, orumo ir moralės periodinio vertinimo tvarkas, terminus ir kainynus. Vyriausybės sertifikuoti vertintojai vertintų vertintojus pagal vieningus reglamentus, organizuotų licencijų konkursus, viešiesiems orumo likučių supirkimams įrengtų garbės taromatus.
Tai senais laikais dėl garbės vyrai šaudėsi, pliekėsi kardais ar negalėdami atiduoti šimto skolos apžiodavo vamzdį. Šiuolaikiniame, kaip vartojantys pozityvą sako, normaliame pasaulyje orumą, garbę ir moralę galima įvertinti pinigais, įkainoti, nusipirkti ir prisiteisti.
Na, bet aš čia ne apie normalų pasaulį.