Gatvėj, krautuvėj, turguj ar kine, bet kur – įvairūs, savotiški, įdomūs žmonės. Darbe tikri, juokauja, nors gyventi nelengva, kavinėse gausu protingų, gražių ir įsimylėjusių. Yra durnių, aišku, bet durni normaliai, kaip ir turi būti – gyvi, nesuvaidinti, pilni gyvybės.
O portaluose ir Ekrane – marsiečių pasaulis. Toks globalinis beprotnamis, ten visi palatose be rankenų ir akyse – kvailumo žiburėliai. Nieko gyvo, tikro, normalaus, vien neapykanta, noras sunaikinti ir susinaikinti – buki idiotai ir bukos naujienos bukiems idiotams.
Nieko naujo, bet priešprieša gilėja ir vidutinybė užlieja vis naujas salas ir aukštumas, bukumas užvaldo sakyklas ir protus. Tikras gyvenimas ir žmonių skausmas iškeliamas už skliaustų. Krizė, abejingumas, puota maro metu ir mirties kultūra lėtai semia viską.
Kalbėk bet kokias nesąmones ir būsi įdėmiai išklausytas. Pasiūlyk ką nors nenormalaus, kvailo, neįprastai gyvuliško ar suvaidintai moralaus – ir tave parodys pro visas skyles. Provokuok, tyčiokis, skandink artimą ir skųsk, apsimetinėk ir maivykis – ir būsi pagirtas.
Aišku, gali sakyti ir ką galvoji, ir ką daugelis galvoja, ir bus tikra ir teisinga, bet niekas tavęs neklausys. Niekas nematys, negirdės, nors ir nenukryžiuos. Nebent nusibosi ir tada tapsi priešu – senukams čia ne vieta.
Kasmet naujos krizės, jos kaupiasi ir iškyla naujos. Niekas nieko nesprendžia, užsiima imitacijomis arba sprendėjų galvos į smėlį, svarbu šiandien nieko nereikėtų daryti. Svarbu, kad išliktume, kad viskas būtų kaip buvę ir nepasikeistų, nors tai ir neįmanoma.
Viskas beprotiškai fantastiška, o beprotystėj proto nebūna ir ateina nuojautos. Kas nors pasikeičia tada, kai mes pasikeičiam. Mus nori pakeisti, kad nepasikeistumėm, ir neleisti keistis, kad nematytumėm ir netrukdytumėm tam, kas keičiasi.
Ir nieko negali paaiškinti ir numatyti, ir pamatai, kad gal bus, kas gali būti ir įvykti, kai nieko nebūna ir nevyksta. Pasidaro baisu ir išjungi šviesą – gal kas nors rytoj prasidės, nors žinai, kad ne.