Dabar ne tik paminklų, diktatorių, bet ir mitų griovimo epocha. Štai paklausiu dėdės Google’o ir atsako, kad paneigti mitai apie sėkmingą santuoką ir liemenėles, Kėgelio pratimus, apie pieno vartojimą, padangas ir kaktusą prie kompiuterio, net apie kainų padidėjimą po euro įvedimo, o mitai apie antrą galą ir pilvo reikalus tai paneigiami kasdien šimtais.
Pats laikas paneigti ir nuvalkiotą iki skylių, kvailokų politikų gudriai sukurptą mitą apie biurokratų žalą. Nes iš tikrųjų tvarko valstybę biurokratai, o politikai ją tik darko.
Visus svarbius darbus valstybėje atlieka tarnautojai, profesionalai, metų metus dirbantys savo srityje ir žinantys ją kaip penkis pirštus. Kiekvienos valstybės valdymo efektyvumo būtina sąlyga – gerai veikiantis jos aparatas. Išugdyti atsakingą, išmanų biurokratų, kurių tarnybinė karjera priklausytų nuo lojalumo valstybei, o ne politikams, luomą yra didelis, svarbus ir dešimtmečius trunkantis darbas.
Nėra nieko dramatiškesnio biurokratui, kaip stebėti vis ateinančias naujas politikų bangas, kurios nušluoja patyrusius ir gabius tarnautojus tam, kad susodinti į vietas savus neišmanėlius. Ir nieko juokingesnio nei matyti, kaip koks naujai iškeptas švarkuolis – ministras, direktorius ar meras – atrodo kaip beždžionė kosminiame laive. Tik spaudo mygtukus kaip papuolė ir nieko nenutuokdamas apie reikalus davinėja neįvykdomus nurodymus.
Ir nėra nieko juokingesnio nei matyti, kaip koks naujai iškeptas švarkuolis – ministras, direktorius ar meras atrodo kaip beždžionė kosminiame laive. Tik spaudo mygtukus kaip papuolė ir nieko nenutuokdamas apie reikalus davinėja neįvykdomus nurodymus.
Taip, praeina pora metų, naujokas apsitrina, perpranta abėcėlę, sužino ką dera žinoti, ir tampa normaliu vadovu. Kaip ir pradėtų dirbti – bet jau laikas eiti lauk, kad ateitų naujas neklystantysis su savo neišmanėlių gauja. Ir laivas plaukia.
O visų juokingiausia, kad visada ateina politikai, prisižadėję mažinti biurokratų skaičių ir nuoširdžiai ta pasaka įtikėję. Gana greit pamato, kad biurokratų yra tiek, kiek reikia tam tikros srities valdymo funkcijoms vykdyti, kad jie daug ir nelengvai dirba, o dažnai jų net ir per mažai. Ir supranta, kad reikia atsisakyti visų tų begalinių tvarkų su savo nesuskaičiuojamais aprašais, centralizuotos kontrolės, nepabaigiamų derinimų, reikalavimų, tikrinimų ir smulkmeniško iki absurdo reglamentavimo – tada tarnautojų skaičius sumažėtų natūraliai ir lengvai.
Tačiau koks politikas tą pajėgtų? Kaip atsisakyti savo galimybių viską spręsti, nurodinėti, kontroliuoti, jei ateidamas į valdžią žadėjai dar labiau viską centralizuotai spręsti, nurodinėti ir kontroliuoti? Ir visi sumažinimai virsta jų imitavimu – tik neužimtų etatų likvidavimais. O naujoms genialioms idėjoms ir tvarkoms įgyvendinti mikliai prikuriama naujų struktūrų. Ir po kiekvienos biurokratų mažintojų kadencijos biurokratų padaugėja.
O naujai atžygiuojantys biurokratų mažintojai vėl užtraukia giesmes apie jų skaičiaus mažinimą. Ir apie tai, kokie tie biurokratai negeri ir žalingi – tai kas, kad jie tik vykdo tavo nustatytas tvarkas ir vertingus nurodymus. Bet žiauriai patogu, nes esi visada teisus ir niekada nebūsi kaltas – kiekvienos žmonos svajonė! O žmonos ir politikai juk neklysta niekada. Parodykit nors vieną prisipažinusį ar prisipažinusią – pastatysiu alaus po aštuntos.