Veidaknygė
Nepatenkintieji visada yra radikalūs ir visada nori visko ir greit. Ir šita korta galima šauniai sužaisti. A.Hitleris ir V.Leninas buvo antisisteminiai radikalai.
Politinis elitas gobšus ir kvailai užsispyręs. Keliančius realią problemą, kurios jie nenori matyti, šalina iš viešumos, o kai to neįstengia – apšaukia radikalais ir kraštutiniais populistais.
Politinis elitas serga įkyriais įsivaizdavimais, kad galima gyventi nieko esmingo neveikiant ir tik išsaugant situaciją, kuri patogi ir pelninga. Ir remiantis ankstesnių, nereikšmingų sunkumų patirtimi, kai pavyko išvengti sprendimų juos imituojant ir apkvailinant žmones, tikėtis, kad imitacijos ir apkvailinimai pavyks ir išmušus rimtai valandai.
Jie visada vėluoja vienu ėjimu. Ir atmeta sprendimus, galinčius išspręsti situaciją rytoj. Tam, kad juos priimtų po metų, kai tie sprendimai jau nieko nebelemia, traukinys būna nuvažiavęs ir reikia kitų veiksmų, kuriuos jie vėl atidėlios.
Jie sisteminę opoziciją visur pravardžiuoja radikalais.
Bet tikrasis politinis radikalizmas ir kraštutiniai judėjimai egzistuoja tik dėl valdančiojo elito nepasotinamo apetito: paima tikrą problemą, kurią elitas neigia, ir pateikia iliuzinį, lengvą, kiekvienam asilui suvokiamą placebą.
Tai nepavojinga, lėtinė liga, kuria serga visos visuomenės. Normalu, kaip kokie spuogai ar vidurių pūtimo epizodai. Krizių atveju tai gali tapti sunkiais paūmėjimais ir masine nelaime.
Nieko nebūna baisiau, kaip revoliucingi kraštutinumai, paėmę viršų kritinėse situacijose. Todėl vardan valstybės (retorika) ir savo asmeninės padėties (tikra) stabilumo valdžia daro viską. Kartu su įnirtinga tarpusavio kova dėl įtakos vyksta vieninga kova su nepatenkintaisiais.
Populiariausia – inspiruoti kontroliuojamus politinius naujadarus siunčiant vis naujas gelbėtojų bangas. Atsiradusių spontaniškai – perimti valdymą ir įtraukti į sistemą. Įvairiais draudimais ir bereikšmiais struktūros perstumdymais imituoti veiklą. O toliau kaip Dievas duos – kad tik nieko nepasikeistų.
Kiek kartų jau matėm, kaip didieji kovotojai tampa savais ir ima spręsti kaip reikia. Priešingai, nei žadėta ar tikėtasi. Taip, kaip nebuvo, nei kalbėta, kas buvo kitų pradėta. Mieli kolegos, pasiruošę suėsti vienas kitą be druskos. Kurie seniai radikalius naivuolius užmiršo.
Dėl to nereikia kaltinti žmonių naivumo ar radikalizmo. Ar tuo labiau juo gąsdinti, norint išvengti tikrų permainų. Radikalizmas – neišvengiama politinio elito išsigimimo ir neveiklumo pasekmė. Dėl kraštutinių pažiūrų ir judėjimų įtakos augimo kalta valdžia. Visada, visais atvejais, be jokių išimčių.