Žmogus ne motociklas, kur sulūžus detalei nustoja važiuoti. Medicinoje yra auksinių valandų principas – organizmas savo gedimus pasitaiso pats, jei jam laiku padedi, bet veikti reikia žaibiškai. Praleidus vieną momentą, kai galiojo vieni sprendimai, pasikeičia situacija ir tie sprendimai nebeveikia, galimi kiti, juos praleidus vėl kartojasi tas pats. Bėda ta, kad prasideda negrįžtami procesai ir į buvusią situaciją nebepateksi.
Kiekvienoje didelėje ligoninėje vos ne kasdien miršta žmogus, kurį galima buvo išgelbėti. Tokių istorijų prie taurelės kiekvienas praktikuojantis medikas gali papasakoti daugybę.
Sena istorija, jau esu rašęs, bet karantino laikais labai tinka. Mano mama. Susirgo tartum peršalimo liga, buvo silpna, mieguista. Tai tik senais blogais laikais kiekvienam, atėjusiam į polikliniką rašydavo kraujo tyrimą ir tik gavę atsakymą spręsdavo, kas yra. Modernios medicinos laikais tyrimai kainuoja, todėl jų reikia kuo mažiau daryti, antraip poliklinikoms liks mažiau pinigų. Ir viskas dažniausiai daroma pagal „klinikinį vaizdą“, t.y. „iš akies“.
Jokių tyrimų, pamatavo spaudimą, pasakė išsižiojusi AAAAA, paklausė plaučių – ir parašė paracetamolio, arbatyčių. O buvo jau prasidėjusi agranulocitozė, bet jokių tyrimų toliau nebuvo, na, nebejauna moteris, sunkiau pakosti, tai pagers ACC ir organizmas susitvarkys. Bet tą sužinojau tik po to.
Agranulocitozė – iš esmės ne liga, o staigiai išsivysčiusi laikina būklė, kai žūsta kraujo ląstelės, sutrinka jų gamyba ir žmogus praktiškai tampa neapsaugotas nuo bet kokios infekcijos. Laiku pastebima iš kraujo tyrimo – antibiotikai, perpilama kraujo ląstelių masės, sunkiu atveju imunoglobulinai –0 ir žmogus visiškai pasveiksta.
Mamai kraujo tyrimą padarė, kai jau buvo prasidėjęs sepsis. Nuvežė į Santariškes. Kai nulėkiau, gydytojas pasikvietė į kabinetą, paklausė, ar ką išmanau apie mediciną. Atsakiau, kad esu iš mediko šeimos, daug skaitęs specialios literatūros, nes norėjau irgi stoti į mediciną, dukra serga kraujo vėžiu, todėl sugebu suprasti, kas man sakoma. Tada parodė išsamų kraujo tyrimą – ne tą bendrąjį, o pilną, iš kelių lapų. Kraujo praktiškai nebebuvo, tik dažyta plazma, daugumoje langelių ne šiaip mažiau už normą, o nuliai. Likę tik pora trombocitų ir truputėlis hemoglobino.
Negrįžtami procesai prasidėję ir dalyje organizmo jau pasibaigę, uždegimas visur. Kepenys, inkstai nebeatsigaus. Pavėluota, bet jei nori, po penkių minučių keliam į reanimaciją, pilam kraują, arklinės dozės visko kas įmanoma, bet žinok, tai tik kelioms dienoms pailgins kančias, rungtynės pralaimėtos. Na, tyrinėjo, ar skųsiuos, be abejo, taip ir pasakė, bet sako – žinok, čia ne mano kaltė, todėl nieko nebijau, tokią ką tik man atvežė ir sakau tau nuoširdžiai, kaip yra, spręskit, kiek šeimos turit, o aš padarysiu viską.
Tos šeimos buvau likęs vienas. Nuėjau į personalo persirengimo kambariuką, kur man leido parūkyt (tada dar rūkiau), medikai koridoriuje praeidami vengė akių kontakto. Grįžęs sakau jam: o kaip tu su savo motina darytum, tai taip ir darom. Jis ilgokai patylėjo ir sako: nesigraušk, tikrai viskas, geriau nekankinkim, matyt, jai šiandien lemta buvo. Ši naktis paskutinė.
Mirė paprastoje palatoje pusę antros. Palatos kaimynė nusisukusi į sieną vaidino, kad miega. Nuėmė ir atidavė santuokinį žiedą, apklojo paklode ir išvežė.
Nieko nekaltinau, nes visi darė savo darbą taip, kaip sistema veikė. Tą čia parašiau todėl, kad ir dabar medikų nekaltintumėt – jie sunkiai dirba, tiesiog tokia sistema taip veikia. Ir kad įsivaizduotumėt, kiek tokių auksinių valandų, kai galima žmogų sugrąžinti, koronaviruso valdomame pasaulyje praleidžiama.