Koronavirusų valdomoj valstybėj, pilnoj koronavirusų, koronavyresnybė nusprendė, kad žmonėms važiuoti į kitą miestelį pasikeisti koronavirusais negalima, nes numirsim, o savo miesteliuose keistis galima, nes nenumirsim. Na, dar jei miestelis šalia didelio miesto, tai irgi byškį galima, o jei byškį toliau – tai irgi negalima. Juk taip paprasta, negi neaišku?
Tokios logikos įskaitos net koronavirusu besimptomiškai sergantis profesorius nepasirašytų, tačiau patylės, nes taip reikia. Ir kad koronavyresnybė, metusi dar beveik milijoną žurnaliūgoms, kad dar labiau dieną naktį koronavirusu žmones gąsdintų, nepažiūrėtų kreivai. Nes laisvės epochoje neįtikusius valdžiai profesorius Seimas meta iš darbo, o valgyti ir atiduoti paskolas nori visi.
Ir vardan tos, ir piliečių gerovei išriedėjo į gatves visos koronavirusybės pajėgos piliečiams bausti ir gąsdinti. Važiuoti į kitą miestelį uždrausta nuo nulio valandų, tai kas norėjo iki to laiko ir nuvažiavo, kur tik norėjo, kamščiai keliuose bėgant nuo bepročių net faini, ir smagu pabėgus – užsikruškit.
Koronazombių užvaldyti miestai tušti, likę gyvieji slepiasi namuose ar vaikščioja su šuniukais miškuose. O ką daryt, jei išvažiavai į kitą miestelį iki draudimo pradžios? Kaip grįžti, juk koronavirusybės pajėgos nubaus! Pajūrio kurorto meras atsako – viskas gerai, parodysit viešbučio rezervaciją, kad legaliai įvažiavot – ir išvažiuosit.
O koronaviruso užgraužta smegenine faras nedelsiant atšauna: turit išvažiuot tuojau pat, iki 24 valandos, nubausim, nes būsit nelegalai! Tai kas, kad uždraustas „judėjimas tarp savivaldybių“, bet ne buvimas jose atvykus iki draudimo.
Nutarėm koronaviruso beprotybės varžybose nedalyvauti. Užsikruškit. Atvažiavom, kur norėjom, ir pabūsim laimingi. Visos gatvės, visa jūra mūsų. Esam nelegalai savo valstybėje, pažeidžiam numirėlių nustatytas tvarkas. Net vėjas nuo jūros kvepia 1988 metais, valdžios ekranai – sau, žmonių širdys ir protai – sau.
Žmonės BBD ant koronaviruso, koronavyriausybės ir koronabeprotybės. Gyvenam laikais, kai reikia apsispręsti, ar tu su totalitarizmu, ar su sveiku protu, tikra laisve ir savimi. Negi, blet, jie nejaučia, kad žmonės jau apsisprendė ir niekas, jokie milijonai delfiams jų nebeišgelbės?
Šiom dienom buvom laimingi, teisingi ir tikri. Jūra ošė kaip prieš tūkstančius metų ir griaudėjo, kaip griaudės jos bangos po tūkstančių metų. Čia mūsų šalis ir mūsų teisybė, mes jaučiam vienas kitą ir susikalbam širdimis. Juk girdit, matot, paliečiat tą tikrumo pasaulį kas vakarą, kai prisiglaudžiat? Mes esam vieno kraujo – aš ir tu.
Vakare susitarėm nekalbėt apie koronavirusą. Pajunginėjom teliką, nieko apie ne koronovirusą neradom, net orai apie koronavirusą. Pasiėmiau planšetę, pafeisbukinau, paguglinau, padelfinau – nieko ne apie koronavirusą neradau, vien koronavirusas. Pabandėm kalbėtis, pajuokaut, net patylėt – vėl ne apie koronavirusą neišėjo.
Tai atsisveikinimui pasipykom ir užmigom koronavirusų poza – kaukės tai nenusiėmiau, nes aplink koronavirusų pilna. Ji su kauke tai, blet, graži, akutės tokios didelės ir, atseit, nekaltos, o visa kita nupaišo vaizduotė, nes viskas pakavota. Tekilos ir jos lūpų skonis prieš išjungiant šviesą – argi kas gali būt labiau gyvenimas?
Dabar, prie koronaviruso, jos visos bus gražios, kaip kokios musulmonės iš haremo – juk tikrą vyrą interrasinis veža, reikia savo koronavirusus kuo plačiau ištaškyt! Todėl rytoj pabandysiu jums ką nors parašyt ne apie koronavirusą, o dabar esu laimingas.