Visi genijai kamuojasi nuo nežinojimo, visi kvailiai – genijai. Protingi žino, kad nieko nežino, ir abejoja net tuo, kuo profesionaliai užsiima ir geriausiai žino. Nuolat tikslinasi internete, tikrina šaltinius ir domisi naujienomis, išklauso oponentą ir atsako argumentais į argumentus. Džiaugiasi, susitikę žinantį daugiau ar kitose srityse, nes tai juos praturtina.
Idiotai žino viską apie bet ką, nieko nesitikslina, jiems apskritai skaityti šaltinių apie faktus nebūtina. Į tavo mintis neatsakys, girdi tik save, kitaip manantys ir savarankiškai mąstantieji jam sukelia demaskavimo baimę ir slapto įniršio priepuolius, kuriuos slepia pranašia žinovo šypsena ir darželio auklėtojos pakantumu.
Normalūs, sveiki žmonės nebijo būti vienišiai, jiems neatsibosta vieniems su savimi, nes nežino, kas yra sielos tuštuma. Nebijo suklysti, būti neteisūs, stengiasi mokytis iš nesėkmių ir yra žingeidūs. Žinojimas jiems nesibaigia viena perskaityta brošiūra minkštais viršeliais, jų tikėjimas, interesai, abejonės ir pasaulio supratimas netelpa į vieną teksto puslapį. Kvailį ir apsimetėlį, tuščią barškalą atpažįsta per minutę, nes tikri žino, kas yra tikrumas.
Idiotai sielos glūdumoj žino savo realią vertę, todėl nepasitiki savim, bijosi kitų ir buriasi į gaujas. Vieniems jiems amžinai nėra ką veikti, išskyrus savo gaujos veikalų studijavimą ir bendravimą su draugeliais, kur keičiamasi vaisingomis debiuto idėjomis, puikuojamasi retais, nepatikrintais, tokių pačių durnių nežinia iš kur prisirankiotais ir būtinai skandalingais faktais. Ir šaipomasi, šaipomasi, šaipomasi iš kitų.
Jie niekada neklysta, visada teisūs ir viską moka, nors niekada nesimoko, nes genijams to juk nereikia. Ir jiems viskas visada danguje ir ant žemės aišku. Užmuša savo paprastumu, savo uždarame kvailumo rate išradingi ir įtaigūs, ten įžengęs kaip zonoje sėdęs prie kortų stalo – neturi jokių šansų. Kai tik sutiksit viską žinantį, piktą, nieko negirdintį ir be paties savęs nematantį, tave idiotu laikantį, susipažinkit – tai idiotas.
Jie dauginasi kaip vabzdžiai ir nugali skaičiumi, kur spjausi, ten pataikysi, apsidairykit aplink – vandenynas. Jei netyčia pasisekė ir nematot – įsijunkit televizorių. Jie ten vakarais atropoja maitintis ir sprendimų priėmėjams labai patinka. Kas juokingiausia – ten patekęs normalus žmogus per minutę pats išprotėja ir ima prie jų taikytis, net apsidžiaugia, jei pavyksta sklandžiai pasirodyti saviškiu ir laimingai šypsosi sulaukęs pagyrimų.
Piktinatės panoramų propaganda, primityvia žurnalistika, siautėjančia bukumo fiesta? Be reikalo, tai ne jums skirta. Valdiškos sąmokslo teorijos ir priešų apspjaudymai, šventųjų eterio karvių nuomonės ir instagramo „žvaigždelių“ tuštybės skirtos durniams ir masinio durnumo plėtrai. Kaip ir privačios sąmokslų teorijos, tarakonų teisių organizacijos, įnirtingos davatkų kautynės su svetimomis ydomis. Kuo daugiau pakvaišimo – tuo geriau.
Kvailiai visada vadovaujasi minios psichologija, siekia dominuoti, priversti normalų pasijusti kvailiu, ir jiems užvaldžius erdvę tai dažniausiai pavyksta. Naudingi dundukai yra kiekvienos nuo žmonių aklinai užsirakinusios valdžios svajonė, nes nereikia nei pinigų mokėti, nei išduos ir bus laimingi būdami naudingi. Kovoti su idiotais ar bandyti ką nors pakeisti smegenų kapinėse – toks pat idiotizmas. Nuo durnumo vaistų nėra.
Reikia vieną kartą nustoti bijojus būti savimi ir spjauti į tuos, kurie atėję ima mokyti tave mąstyti, rašyti, kalbėti ir gyventi. Sakykim ir skelbkim, ką galvojam, daiktus ir žmones vadinkim tikraisiais vardais ir nebijokim idiotų puolimo, nes tai geriausias komplimentas ir įvertinimas. Nepriimkim numirėlių pasaulio taisyklių ir gyvenkim pagal savas. Visada rasim, kas mus išgirs ir supras.