Demokratija gyvena ne rinkimų dieną aktų salėje su krūvele apsnūdusių stebėtojų prie plastmasinės dėžės su arkliuku. Demokratijos negalima stebėti, įjungti ir išjungti kaip virdulio. Ji yra kiekvieną dieną arba jos nėra.
Laisvės niekas dykai nedalina, neatneša prie laiptinės ir neįmeta į pašto dėžutę. Ir jokie gelbėtojai neišgelbės – gyvenimas pasikeičia, kai atsiranda lemianti, permainų siekiančių ir kasdieną veikiančiųjų masė. Nemokami pietūs būna tik kariuomenėje arba kalėjime.
Dabar ir vergvaldžiai, ir laisvės vergai vis blaškosi, ieškodami kaltųjų ir priešų. Iš tikrųjų, kas geriau – atviras ir baisus priešas, kuris gali tave sunaikinti? Ar pats nežinantis savo tikrumo, pas nugalėtoją laiku atšliaužiantis momento draugelis?
Ar komunistas M.Burokevičius, dėl įsitikinimo mirusia idėja pasirinkęs savo tautos išdavystę ir šeimos gėdą, baigęs kalėjimu ir mirtim blokiniam bute, užmaršty ir visų niekinamas? Ar tos vėtrungės, kurios neturi jokių įsitikinimų ir pasisuks pasikeitus vėjui?
Kiek komunistų, tapusių aršiais dešiniaisiais, dėl naudos pasirinkusių savo pašarinių pažiūrų išdavystę, padarė svaigias politikos karjeras ir savo sodybose sočiai laukia valstybinių titulų, pensijų ir laidotuvių?
Nereikia jokių pigių politikavimų, atsakykit, kas tikrasis priešas? Ir po to į kitą – kaip būtumėt pasielgę patys, jei būtų atsitikę kitaip? Tik, prašom, be gražaus melo. Jei atvirai, tyliai patys sau pagalvosit – suprasit nemažai apie pasaulį ir gyvenimą.
Atgrasūs abu kraštutinumai, bet dabar – nebe vienodai. Burokevičininkai mažiau, nes numirėliai baisūs tik filmuose, nors ir išaugino mums „antikomunistinę prezidentę“. Tautiniai, profesionaliais patriotais patapę, riebiai atsipenėję dešinieji „antikomunistai“ pavojingesni.
Dauguma prasigyvenusiojo už eurą elito tikro pavojaus akivaizdoje išsilakstys, o likusieji pasiduos, atsiduos ir aršiai susitaikys. Taps savais, kaip jie gerai moka, ir vėl sėdės pirmosiose eilėse. Pirmosios eilės – jų atpažinimo ženklas.
Jie ir patys tą žino, jų antikomunizmas ir patriotizmas – parodomasis dobermanų lojimas, kaukė pasauliniame Vienos baliuje. Tautiniai bailiai visada drąsūs, kol nereikia, ir kovoje už jūsų ir visų pasaulio kaimynų laisves užsmaugs kokias tik nori laisves.
Pasaulio perdalijimas lėtai, bet negrįžtamai artėja prie kulminacijos taško. Jeigu prasidėtų, išgelbėtų – kaip visada – apšauktieji, atstumtieji, kurie tyli ir viskuo abejoja, kurių dabar tarsi nėra. Nemažai jų būtų iš tų, kuriuos laikinieji viršininkai ir amžinieji pakalikai vadina priešais.
Tikrieji priešai yra tie, kurie ieško priešų.