Alfa.lt
[…]
Nepriklausomybę kaip mamą kiekvienas turim savo. Mano kovo 11-oji gimė paskutinįjį 1990-jų vasario sekmadienį, paryčiais, kai vokai lipo po bemiegės nakties. Seniai buvom baigę skaičiuoti balsus rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą, susiskambinę su kitomis apygardomis. Ir seniai žinojom, ko dar niekas nežinojo. Laimėjome.
Autobusai dar nevažiavo, Aleksoto gatvių ledas traškėjo po žieminiais batais. Tais, pilkaisiais aulinukais, su vis išsižiojančiu užtrauktuku, kuriuos tada turėjau vienintelius penkeriems metams. Tada daugelį dalykų turėjom po vieną – batus, striukę, moterį, tikėjimą ir nebuvom dėl to nelaimingi. Ėjom susikabinę už rankų gatvės viduriu namo per visą miegantį miestą.
Pro aerouostą su už tvoros tamsuojančiais jų smogiamaisiais sraigtasparniais, parėkaudami ir padainuodami, apsvaigę nuo jaunystės, šampano ir laisvės vėjo. Po to kovo 11-oji tebuvo formalumas. Sirgalių azartas prie žydrojo ekrano, nes jau buvo padaryta. Ne jūsų šimtas dvidešimt keturi balsai tą atliko ir ne už būsimus sklypelius, išmokas iki gyvos galvos ir valstybines pakasynas. O trys milijonai už save ir savo vaikus.
Mes ėjom apsikabinę ir jautėm, kad teks susimokėti. Kad laisvės niekas neatneša ir nedovanoja, kad tikroji kaina matuojama ne pinigais, o kraujo auka. Nežinojome kada, kur ir kas sumokės, bet kiekvienas buvo pasiryžęs. Niekas neskaičiavo ar apsimoka, ar pelninga, tik žinojom, kad viskas bus gerai. Ir ėjom apsikabinę, ir mūsų tada buvo daug.
Jei kas būtų pasakęs, kad milijonas pabėgs kur geriau, ar būtume patikėję? Ar būtume nors pagalvoję, kad Tėvynė yra ten, kur gerai, o negerai ten, kur Tėvynė? Kad nuo mūsų padainavimų išvažiuos tankai, raketos ir būsim galingiausių pasaulio sąjungų nariai? Ar būtume patikėję, kad po to tos sąjungos ims byrėti, imperijos atgims ir vėl imsim bijoti sakyti tiesą? Ar kad Seimą, kurio priešas neišdrįso pulti tankais, teks ginti nuo savųjų?
Zoologijos sode žvėrys tokie nelaimingi… Atidarykim visus narvus! Tai iki valios pasivaikščios ir pasiautės! Kas be ko, sudraskys kokį žioplį. Ir vakarop visi tvarkingai į narvus sugrįš. Ten guolis, šiluma, saugumas ir pašaras. Nelaisvė buvo mūsų namai. Ir mes sugrįžom.
Nemėgstu gimtadienių, valstybinių švenčių ir jubiliejų. Tiksliau ne švenčių, o šventimo, nes niekada nepasakoma tiek nenuoširdžių kalbų, veidmainiškų palinkėjimų, kaip per visokias iškilmes. Kiek kartų matydavom tuos apsimetinėjimus ir parodomąjį kaukių balių, vis tuos pačius ir tuos pačius, storus ir liesus veikėjus.
Palengvėjimo atodūsius, kai baigdavo mintinai išmoktas, kitų už pinigus surašytas arijas ir lipdavo nuo scenos toliau gyventi kaip visada. Visada galvojau, kad mylėti reikia kasdien, o ne kelis kartus per metus – moteris ne tik kovo 8-ąją, Lietuvą – ne tik kovo 11-ąją. Ir kad tas, kuris tikrai myli, apie tai viešai nepostringauja ir tokių kalbų nemėgsta.
Nuo ankstyvo ryto bus pavasaris. Pasinaudosit eiline proga išsimiegoti ir Dievo šviesa užplūs per langus. Jaukiai kvepės kava, sušvis feisbuko ekranas. Ir pamatysit ne tik pasisveikinimus ir pasveikinimus. Bus ir pykčio tam, ką sakosi mylintys, ironiškų juokelių, pasišaipymo ir pagiežos savo šaliai.
Namai, kuriuose išaugai – ne patys tobuliausi. Ir tavo tėvai ne turtingiausi ir protingiausi pasaulyje. Bet jie yra tavo. Lietuvos ir savęs neišjungsi, su visais teks būti kartu ir greta numirti. Gyvensim kaip nusipelnėm, bet taip, kaip aną kovo 11-ąją, nebesuprasime vieni kitų niekada.
Saugokim kas dovanota, nes nieko daugiau nebebus. Meilė – didžiausia Visatoje galia, nes nėra jėgos, kuri gali priversti mylėti ar nemylėti. Mūsų meilė sukūrė Nepriklausomybę, tačiau laisvės dykai nedalina. Ji yra tokia ir jos tiek, kokie esam patys.
