Anksčiau į pensiją išeidavo, o mus išneš. Į mitingus sueinam, o neužilgo mus vežimėliuose suveš. Toks piktų senių būrelis su vėliavom, nerimstantis dėl lėtai mirštančios valstybės. Jauni praeina su ausinukais ir žiūri kaip į zoologijos sodo gyvūnus – jie susirenka tik dėl varlyčių ir mytiūčių teisių.
Pabūsiu senis, kas dabar belieka – toks ir esu, po velnių, – pabambėsiu ant jaunų. Tais senais, labai blogais laikais, kai signatarai buvo linksmi, medžiai dideli ir amžinasis gyvenimas dar buvo čia, mes nemėgom valdžios ir neapkentėm jos pakalikų. Skundikai buvo visuotinai smerkiami ir neapkenčiami.
Didžiausias pagyrimas jaunam – būti šauniam. Šaunu buvo nesiklausyti jų muzikos, varomos per televizijos dėžes, šaunu buvo turėti savo subkultūrą ir autoritetus, atskirą, nepriklausomą pogrindinį gyvenimą ir vyresniems nesuvokiamas, savas vertybes.
Mes nepakentėm melo, propagandos, dviveidystės ir šunuodegiavimo ir niekinom komformizmą. Šaunu ir normalu buvo neigti suaugusiųjų prisitaikėlišką gyvenimą, jų baimes ir principų neturėjimą, atsisakymą būti laisviems, bijoti savo nuomonės.
Ar buvo didesnė gėda nei būti komjaunimo „lyderiu“ (į eilinius surašydavo beveik visus priverstinai), savanoriškai pritariančiu melo sistemai ir siekiančiu savo naudos, aktyviai dalyvaujančiu visose valdžios nesąmonėse? Baisi sarmata buvo net tapti įtariamu pataikaujant sistemai vardan karjeros, kalbėti propagandos ruporų tekstais, būti vienu iš jų.
Dabar viskas stojosi atvirkščiai. Minios jaunų pritaria protų plovimo mašinai ir linksmai linguoja kičo kultūros ritmu, miaukčioja propagandes klišes, šaunu yra būti vienu iš jų, nes taip reikia gyventi. Ir kokia baisi gėda, kai tavo nuomonė kitokia negu valdžios ir pinigų galios pakalikų!
Protesto, kontrkultūros judėjimus pakeitė koncertai, kuriais valdžiai sakoma: Ačiū Už Tai, Kad Mus Šauniai Padulkinot! Žvaigždutės Baltuosiuose Rūmuose rikiuojasi eilutėn prie valstybinio prisitaikėliškumo apdovanojimų ir labai ryškiai fotografuojasi su vyriausia šalies biurokrate.
Dabar šaunu būti tokiam, kaip visi, priimti viską, kaip yra, tuo didžiuotis, daugiau pozityvo, draugai! Jei būsim kitokie, tegu mus nubaudžia, atima mūsų vaikus ir mes tam džiaugsmingai pritarsim! Kas vakarą lauksim naujų draudimų, baudų, mokesčių ir globalizmo dovanėlių.
Jūsų teisingumo jausmai ir prigimtinės vertybės, tėvų tradicijos niekam nerūpi. Visi, kam tas nepatinka, yra valstybės priešai ir Kremliaus draugai. Skundimas valdžiai yra mylima, sava elgsena, pilietiškumo matas ir visuomenės pareiga.
Kuriamos ir valdžios palaikomos tūkstantinės jaunųjų stukačių kariuomenės, uoliai, su medžiotojų azartu persekiojančios nomenklatūrai nepatinkančius žmones feisbuke. Štai ir jų vadas su šeštaklasio skundiko šypsena išdidus stovi Prezidentūroje su ordinu. Už mūsų ir jūsų laisvę.
Mes priversim jus būti tokius kaip reikia ir laimingus taip, kaip jums bus pasakyta! Aršieji kitokie nebeleis jums būti savimi ir, tūkstančius kartų melą pakartojus, laisvai mąstyti jūs patys nebeišdrįsit, nes jau nežinote, kas tai yra. Ir kas baisiausia, nenorite to sužinoti.
Jau girdžiu – sutirštini spalvas, tas taip, bet ne taip labai, bla bla bla. Nejaugi manot, kad nejuntu meilės ir ateities, kai pamatau jaunus tėvus su vežimėliu ir išgirstu vaiko balsą – sušyla širdis. Daug jaunų yra tikri ir gyvi. Ir pasimetę, vieniši viską užliejusiame klampaus konformizmo jogurte.
Mes jau išeinam ir esam būsimoji praeitis. Pralaimėjęs, prarastas, susižavėjęs tuštuma ir susitaikęs su valstybės ir tiesos mirtimi jaunimas, kuriam gėda būti savim ir kuriam Lietuva yra tik krepšinis, himnas, tapinai ir alus. Baisu ne tiek palikti šį pasaulį, kiek palikti jį tokiems.