Po darbo dar įsipilu alaus, bet dėl visko užtraukiu užuolaidas. Įsijungiu ekraną ir žiūrim vienas į kitą. Laukiu nesulaukiu – kas vėl bus nebegalima? Kasdien esami ar, neduokdie, būsimi deputatai bei šiaip išprotėję rašeivos, naujieji komjaunuoliai ar belytės senės siūlo dar ką nors uždrausti. Vien vakar pažiūrėjęs porą laidų išgirdau gal penkis pasiūlymus.
Jei ir toliau taip eisis, neužilgo gatvėje ar miegamajame, o balkone tai jau tikrai, bus uždrausta nusipersti. Išdygs kontroliuojanti kontora teršikams bausti. Ir ryžtingi visuomenininkai piktais veidais, gausiai nežinia iš kur pafinansuojami, rengs eitynes už teisę į gryną orą ir sekmadieninius risnojimus už Lietuvą be bezdalų.
Kiekviename daugiabutyje turėsime po budrią bobutę, kuri praneš kam priklauso. Bus lengvatų tiems, kas prie Seimo pastovėjo, pensininkams ir kitiems seniems pirdžiams ir pirdoms. O jau koks durnelis, kuriam tai nepatiks, tai tikrai pasigailės. Nes jo nepasigailės niekas.
Taip, būna kada reikia nedelsiant pranešti kam reikia. Bet čia ne apie daromus nusikaltimus, baisius pavojus ar krizes, o apie paprastas, buitines situacijas. Apie gyvybei ir valstybei nepavojingus įvykius, iš kurių susideda didis gyvenimas.
Skundikai mūsų ir jūsų valdžiai patinka. Zirzia begalė pagalbos ir pasitikėjimo telefonų. Tik va problema – niekas nemėgsta skundikų. Niekur nepastebėjau, kad mylėtų – nei mokykloje, nei universitetuose, nei kariuomenėje, nei tarp namo kaimynų ar darbuose.
Bet kodėl? Protas sako – pilietiški, praneša vyresnybei apie blogybes, nori, kad būtų geriau. O jausmas atsako – ne, man tai nepatinka. Kur čia yra priežasčiai, kaip klausė kadaise kandidatas į Lietuvos prezidentus iš Australijos, vogęs parduotuvėje marškinius ir pričiuptas su kontrabanda?
Matyt, todėl, kad skundimas – bailio pozicija. Kai sieki ką nors padaryti ne pats, o kito rankomis. Noras nebrangiai tapti teisuoliu ir papiktdžiugauti reiškia ne pilietiškumą, o jo stoką. Dažnai – siekį kitam įkasti, atkeršyti ar šiaip apsigydyti nesėkmes. Bandymas menkystai pajusti vertę. Prisiminus mokyklos skundikus tai pasitvirtina visais atvejais.
Nevykėliui svarbu stebėti kitus, kad nematytų savęs. Kad tik visi būtų vienodi ir pilki, laikytųsi tvarkos ir būtų ne didesni už mane, kitaip iš pavydo numirsiu. Tai kas, kad įprastos elgsenos yra ribotos ir aklai jomis vadovaujantis pačios save paneigia. Taisyklės, sukurtos žmogui, gali jį ir pražudyti.
Dabar išaugo nauja, modernioji, invazinė bailių rūšis. Taisyklingieji, homo correctus. Jie viską daro pagal nustatytas tvarkas, net labai idiotiškas. Net jei jų nesilaikymas nieko blogo nepadarys. Tegu mažytis pažeidimas atneš tik gera ir padės išvengti nelaimės, bet jie visada atras taisyklę, leidžiančią nieko nedaryti. Bet niekada tokios, kuri skatina veikti.
Šie tipai grybaudami miško keliukuose rodo posūkius ir užtraukia savo garaže rankinį stabdį. Jokiu būdu niekada neviršys greičio ar po vidurnakčio nevažiuos per raudoną šviesoforą tuščioje sankryžoje veždami į klinikas mirštantįjį. O jei bus išgėrę bokalą alaus, tai ir prie vairo nesės, net neprašykit. Tai kas, kad žmogus tuoj nukraujuos, o mobilieji neveikia ir pagalbos nebus.
Žinau – taip buvo. Ir išdrįso ne kompanijos draugai, artimieji ir kiti taisyklingieji, o pašalinis. Taip, truputį išgerta – juk šeštadienis, toks šiltas ežero vanduo ir svaigus kepsnio kvapas. Kiti dvejojo, lakstė dejuodami, knisosi po vaistinėles, grąžė rankas ar imituodami veiklą maigė ne ryšio zonoje mobiliuosius. O tas nedelsdamas nė sekundės įsitempė mirštantįjį į savo auto ir nudūmė į artimiausią ligoninę.
Ir kurgi tau nesustabdys farai! Plika akimi be jokių prietaisų pamatė ir kad girtas, ir kad smarkiai viršijo greitį. Tik niekas nieko nebaudė. Policininkas persėdo už to žmogaus vairo, kitas savo automobilyje įjungė švyturėlį ir sireną darydamas kelią. Ir beprotišku greičiu per visus draudžiančius ženklus ir raudonas šviesas.
Vos vos nepavėlavo, bet suspėjo. Žmogų išgelbėjo ir šiandien jis tebegyvena, ir gal čia apie save paskaitys. Ir tas vyras, ir tie farai buvo piliečiai iš didžiosios raidės. Nors visi pažeidė įstatymus ir nustatytas tvarkas bei instrukcijas.
Galima parašyti kasdien po skundą dėl kaimyno nuodėmių. Ir kaifuoti prie lango už privertų žaliuzių, kai valdžia atvyksta jo patikrinti. Menkystos ir bailiai patys juk neprieis ir nepasakys, kad taip negerai. Pamatę gatvėje šiukšlę, tokie rašo skundą ar piktą tekstą, užuot ją paprasčiausiai pakėlę. Visko, net smulkmenų reikalauja iš kitų ir nieko, net smulkmenos nedaro patys.
Pilietiškumo neatveža tarnybinėmis mašinomis su švyturėliais pagal skambutį. Tai tavo sprendimas ir veiksmas. Pilietis ne tas, kuris mato šapelį artimo akyje, bet neregi rąsto savojoje. Jis nors ką nors konkretaus veikia pats. Kuo labiau rizikuoja, kuo daugiau savo intereso paaukoja – tuo labiau pilietis. Kai turi tokią galimybę, aišku.
Tai visada nelengva. Reikia nugalėti savo paties stereotipus, rutiną ir aplinkinių susierzinimą dėl sudrumstos ramybės. Ir jau visada įveikti valdžios pasipriešinimą, nes ji žodžiais skatina, o veiksmais tik trukdo. Reikia nebijoti. Įskųsti didelės drąsos nereikia. Nebent įveikti baimę, kad sužinos, jog skundei.
Buvo laikai, kai žiauriai bausdavo už menkiausią politiškai priešingą veiksmą, net mintį. Bet net tada nebuvo taip totaliai, iki menkiausių smulkmenų, kišamasi į asmeninę erdvę, šeimos gyvenimą ir buitį, vaikų auklėjimą. Nebuvo nei tiek biurokratų, nei tiek beprotiškų taisyklių, nei šitiek idiotiškų draudimų kasdieniniame gyvenime.
Tada žmonės vienas kito bijojo, sekė ir skųsdavo. Dabar tai patyliukais skatinama ir po truputėlį sugrįžta. Tik kažkodėl vadinama pilietiškumu. Nors iš tikro tai ne pilietiškumas, o pataikavimas valdžiai ir savo tamsiems gaivalams. Ir labai parankus būdas nukreipti augantį nusivylimą ir nepasitenkinimą nepavojinga, valdžiai naudinga linkme.
Biurokratiją aptarnaujantieji nesnaudžia – prisigalvoja pilietiškumo imitacijų, visokių akcijų su balionėliais ir šokiais prieš biurokratiją. Kad tik nebeliktų noro esminėms valstybės mechanizmo permainoms ir tikrajam pilietiškumui, kurio ji bijo kaip velnias kryžiaus. Reikia, kad reikalautume, ko reikia, o tai dar ims ir pareikalaus, ko nereikia.
Kad runkeliai nepasiustų, senovėj duodavo duonos ir žaidimų. Dabar – skundų ir draudimų. Vyresnybei patinka fragmentuota, susipriešinusi visuomenė. Kuo daugiau tarp savęs pjausitės, tuo valdovams ramiau. Valdžia įsivaizduoja, kad ji yra valstybė. Todėl asmeninį stabilumą ir išlikimą laiko valstybės saugumo garantija.
O yra atvirkščiai. Valstybė, kur vienas kitą įskundinėja valdžiai, vadinama policine. Svetima savo žmonėms, paremta baime ir išorės jėga. Sužlunga ištikus rimtai grėsmei, nes patys šarvuočiai nei važinėja, nei šaudo. Skundikų visuomenė nuo nieko nesigina ir neapsigins. Ir laiko tam neturi, nes užsiėmusi tarpusavio pavydais ir kerštavimu.
Piliečiai yra tie, kurie patys laisvai veikia dėl bendro intereso. Jie į valdžią kreipiasi tik tada, kai būtinai reikia. Jie stiprūs iš vidaus ir jų jėga yra juose, o ne išorėje. Laisvųjų valstybė paremta ne draudimais, skundais ir baime. Ją galima okupuoti, bet neįmanoma nugalėti. Deja, mes prie tokios ne artėjame, o tolstame.