Feisbuko draugai nėra draugai buitine prasme. Nebūtinai turi būti bendraminčiai, su kuriais galėtum sau virtuvėj gurkšnoti. Nebūtinai mieli, pūkuoti, patogūs. Tai bendravimo partneriai. Kurių mintis norėtum išgirsti, net jei jie ir tavo oponentai ar net visiškai atgrasūs tipai. Ir kurių pats norėtum būti išgirstas. Tai tavo auditorija, tavo lektoriai ir tavo žurnalas, kurio autorius išsirenki.
Mano publika marga ir aš tuo patenkintas. Niekada nesiekiu vienamintiškumo, nors to ir nori viduj tupintis egoizmas ir vyriško pirmavimo ištroškęs primityvus žvėris. Nelendu į durnių ginčus „aš-genijus-visi-kitaip-manantys-durniai“. Išmokau nepraleisti gerų progų patylėti. Tai neblogai ugdo savikritiškumą, savitvardą ir kitas didžias tobulybes.
Žinant feisbuko neapykantos tradicijas, draugų sąrašo viešai nerodau. Nes vieni pamatę kitus, mirtinus politinius priešus, pasibaisėtų. Mikliai išsilakstytų iš mano smėliadėžės. Ar susipliektų užmuštinai. Todėl paskyroje rodau tik tą, ką masinis feisbuko pilietis labai nori matyti – jo paties draugus.
Iki šiol, neskaitant asmeninių dalykų, neteko išdrauginti už pažiūras nė vieno. Net tokia mintis nebuvo kilusi. Nors mane išdraugindavo. Matai matai žmogų, tik bac! – ir staiga dingsta. Nueini, ir žiūr – ogi kad aiškina kažkokią aktualiją aršiai kitaip nei tu, kad aiškina. Ir jau ne draugas. Tai ir gerai. Organizmas valosi pats. Lieka tie, kurie moka ne tik kalbėti, bet ir klausytis.
Bet pažiūrų, minties laisvė ir poelgių laisvė nėra tas pats. Veiksmas, turintis įtaką žmonėms ir visuomenei, nėra laisvas nuo tų žmonių ir visuomenės. Čia susiduri su apsisprendimo, vertinimo problema. Lengva praėjus nuo įvykio daug metų – tada aiškiai matai, kas buvo, kokį poveikį turėjo, kas išėjo. Po laiko visi gudrūs. Visi galim pamokyti ir vis pamokom, kaip, tarkim, reikėjo A.Smetonai elgtis.
Štai R.Vanagaitė. Na taip, VEKS pinigai. Ir tėvus karšinti yra Dievo bausmė. Kai tavo subinę valė – nedejavo ir mylėjo tą darbą. O tau tik kančia, nes gyvenimas juk turi būti džiaugsmingas. Tegu už pinigus kas nors. Tą žinojau. O štai dabar – kaip žydus žudėm. Viskas taip. Tik viena raidė, tik viena forma, o kaip viskas keičiasi. Buvo ŽUDĖ, tapo ŽUDĖM.
Rodos, viskas taip. Faktai lyg ir tokie, nors dauguma jų surinkti KGB rūsiukuose. Nors yra ir kitų faktų. Bet kam apie juos? Čia – kaip šeimoje. Surinksi visas nuoskaudas ir nuodėmes krūvon – bus teisinga krūva. Tik ant jos ilgai neišgyvensi. Ir nulipęs pamatysi, kad taip nėra. Bėda tik, kad nėra rankenėlės, kurią paspaudus viską nuplautų.
Pažanguoliai išpuoselėtomis rankelėmis subruzdo. R.Vanagaitės reikia tautos pasveikimui, vaistai turi būti kartūs, išsilaisvinkim nuo praeities nuodėmių! Viskas teisingai. Tik kodėl toks jausmas, kad čia kažkas ne taip? Kodėl kažkas vos vos dvokia? Kodėl išėjusios iš terminų silkės prieskonis?
Proto argumentai visada abstrakčiai teisingi, racionalūs. Bet kartais būna nenuoširdūs, apsimestiniai, slepiantys interesą. Juos galima suvaidinti, išgalvoti, už jų pasislėpti ir paslėpti. Jausmas dažnai apgauna, bet niekada nebūna apsimestinis, jo nesuvaidinsi. Net klaidingas, jis visada tikras.
Spūst protingumo išjungimo mygtuką. Įsijungia intuicija, nuojauta, širdis, jei kam to žodžio norisi. Ir iškyla vaizdelis, kaip R.Vanagaitės knyga staiga, stebuklingai tą pačią dieną pasirodė visuose portaluose, laikraščiuose ir kanaluose. Kaip jau tą patį vakarą gausiai džiūgavo visas sovietynas, rusynas ir zurofynas, tarsi būtų iš anksto tekstus pasiruošę. Matau tas šaltas akeles ir girdžiu irzlų teisuolės toną apie tai, kaip mes visi kalti. Visų priešų džiaugsmingas ovacijas.
Pabaigai nueinu į autorės feisbuko paskyrą. Imkit mane ir skaitykit! Tik 10 €! Kiek džiaugsmo, tiražas parduotas per tris dienas! Spaustuvė sukasi kaip pašėlusi. Ir toksai tekstukas: eikit visi, žinot kur, darau ką noriu, išsidrauginkit, po galais. Kažkoks įniršis ūmai tik smilkt po ledu, pirštas tik pyst unfriend mygtuką. Taip spontaniškai, iš dūšios.
Žinau, tai kvaila, neracionalu, prieštarauja mano principams. Bet intuicija iškart sako – argi nejauti, Algi, kad čia kažkas smirda? Na, jaučiu. Tai ir nespirgėk, viskas tvarkoj. Kas teisus, kas ne, sužinosi ateity. O kas nuoširdus, žinai jau dabar.
Tai štai kokia istorija man nutiko, mieli Lietuvos piliečiai ir nepilietės.