Gal jau metas nustoti visaip rėkavus ir priprasti prie žaidimo priešininko aikštelėje? Pagal varžovų taisykles, su jų apsirūkiusiais sirgaliais ir jų nupirktais teisėjais, kai niekas neperžiūri įrašo ir publika pašėlsta dėl suvaidintos savųjų pražangos?
Gal jau laikas priprasti, kad mūsų komanda visada važiuoja į rungtynes pigiais autobusais, savo lėšomis, o žaidėjai dar rūbinėj būna susipykę? Ir žaidžia individualiai, ir tyčia neperduoda kamuolio, ir džiaugiasi, kai komandos draugas suklysta? Ir vis būna paauklėjama gudrių trenerių, suinteresuotų tolimesne karjera LKL (Lietuvos kvailių lygoje)?
Jų derinukas vienas – keli apgaulingi judesiai, pora perdavimų, užtvara ir tritaškis. Viskas primityviai elementaru ir žinoma iš anksto, tačiau suveikia, ir tiek. Ir penktą, ir penkiasdešimt penktą kartą.
Tai kam jiems laužyti galvą, kad sugalvojus dar ką nors? Jie tą kartos ir kartos. Gal jau laikas suprasti, kad kitaip nebus ir pagal šias taisykles laimėti paprasčiausiai neįmanoma? Klasikinis idioto apibrėžimas – šimtus kartų kartoti tą patį veiksmą, tikintis, kad šimtą pirmąjį kartą pasiseks.
Mintis ir energiją seniai laikas nukreipti ne vien į genialiai gerus žaidėjus, kuriuos galima papirkti ir puikius derinėlius, kuriuos pasiklausius galima nesunkiai išardyti. Būtina susitarti, kokių teisingų taisyklių siekiame ir kaip tą darysime.