Ir prezidentas kreipėsi į tautą.
„Paprašykite vaikų ir anūkų šįkart jūsų neaplankyti. Tegul šios šventės visiems neša šviesią viltį, o ne praradimus ir kaltės jausmą“, – sakė jis tėvams.
„Padėkite tėvams ir seneliams surengti nuotolines Kalėdas. Tapkite šių laikų herojais, prisidėkite prie bendros mūsų pergalės prieš virusą“, – sakė jis jaunimui.
Laisva ir nepriklausoma propaganda dieną naktį kalė į galvas vaikams pas tėvus nevykti. Ir kiek šimtų tūkstančių jų liko namie, vieni ir vieniši? Kiek vykstančių pas tėvus buvo apgręžta atgal dėl to, kad „važiavo į kitą savivaldybę“?
Kiek nubausta? Ir kaip dėl to džiūgavo valdžia, valdžiasklaida ir „influenceriai“, kad tik žmonės dar labiau išsigąstų? „Nevykit pas savo tėvus, vaikai!“ – skambėjo iš visų ekranų ir tribūnų.
O štai pas patį poną prezidentą ėmė ir atvyko suaugusi dukrelė, seniai gyvenanti savarankiškai ir nebesanti „vieno namų ūkio nariu“. Ir ne iš kitos savivaldybės, o iš kitos valstybės. Valdiška mašinėle pas tėtuką nuvežė ir niekas netikrino, ir ką?
Ir nieko – kas galima Gitanui, to negalima darbo jaučiams.
Ką jau ten apie solidarumą su tauta, asmeninį pavyzdį ir kitas aukštas materijas, kurias runkeliams paskaitai iš patarėjo parašytos špargalkės suflerio ekranėlyje, ar ne?
Taip taip, nusiraminkit, užingridai, užgitanai ir užgabriukai, gražusis, garbusis ir tylusis mūsų šalies vadovas juridiškai nieko nepažeidė, turėjo teisę ir t.t., ir pan., ir visaip taip, dar kitaip… Bet.
Bet ne tik įstatymas žmogų įvertina. Yra moralės ir respektabilumo, pagarbos kitiems ir orumo jausmo reikalavimai – garsiai pagadinti orą šventovėj juk irgi įstatymais nedraudžiama ir niekas nenubaus, tačiau ar padoru?
Pasakysit – ne mano reikalas ir manęs asmeniškai neliečia? Gal ir taip, bet pasijutau pažemintas ir įžeistas. Na, panašiai kaip toj šventovėj.