Vis kas nors paklausia dėl feisbuko „draugų“ ir „sekėjų“ – ko tu šito ar kito neblokuoji, nes jis kalba ne taip kaip mes, anonimas, koks nors vatnikas ar konservatnikas ir t.t.
Iš tikrųjų, tai žmonės, kurie čia slepiasi po tuščiais paveiksliukais, svetimais atvaizdais, gyvūnėliais, trispalvėmis ir netikromis pavardėmis. Kas jie?
Dauguma – vengiantys viešumo, norintys paskaityti, ką kiti rašo, aktyviai dalyvauti tinklų gyvenime anonimiškai. Nes neretai savo mintis viešai reikšdami sulaukiame ir pasekmių: susipykstame su draugais ir pažįstamais, užsitraukiame kitaip mąstančio aršaus kaimyno ar bendradarbio panieką, viršininko rūstybę. Todėl tai mūsų nenormaliame pasaulyje normalu ir nėra čia ko slapukais piktintis.
Yra nedidelis procentas nenormalių – panašiai toks, kaip ir iš viso visuomenėje. Kurie specialiai ir kryptingai kišasi į pokalbius ir juos ardo, putojasi, rėkauja – tai irgi normalu, tiesiog žmogus toks, nors kartais jau tenka reaguoti.
Trolius pamatyti nesunku. Tai tas su kauke, kurio aktyvumas yra ypatingas. Rašo dieną, naktį, rytą ir vakare. Prilimpa ilgam, kito negirdi, stengiasi žūtbūt nuginčyti. Iškart matai, kad atėjo turėdamas tikslą. Kartais net keliais slapyvardžiais prisidengiant – nesunku atpažinti, nors ir slepiasi stengdamasis kaitalioti kalbėseną.
Toks įspūdis, kad žmogus tiesiog seka tavo mintis ir tykoja, ką reikia tavo paskyroje užsipulti. Lengvai atpažįstamas, nes jo visos pastangos yra propaganda turint tikslą įpiršti nuomonę, akivaizdžiai naudingą kokiai nors politinei srovelei ar suniekinti jai nenaudingą diskusiją.
O tie, kurie, matyt, yra apmokami, dar nustebina daugybe nuorodų į šaltinius, kartais enciklopedinėmis žiniomis, citatomis. Tarsi žmogus kokį darbą dirbtų, nes šiaip paskaitančiam tavo mintis tam neužtektų nei kantrybės, nei laiko.
Kartais nueini pas tokį pasmalsauti ir matai, kad jo paskyra tuščia, – ji tik šaudymo ambrazūra. Arba ten kalbama visiškai kitomis temomis, visiškai kitaip, tarsi tai būtų kitas žmogus, kurio tai, dėl ko pas tave taškosi kraujais, visiškai nedomintų.
Tokius tikrai tenka blokuoti – ne dėl šventos ramybės ar kitokios nuomonės, bet kad tiesiog negaliu pakęsti šnipų, skundikų ir priešų, apsimetančių draugeliais.