Veidaknygė
Kas gi jums, vargšams, tą pilietybę atėmė? Patys atsisakėt, pasirašėt, prisiekėt kitai valstybei. Išsiskyrėt su žmona, pasižadėjot kitai, bet vis knieti „neprarasti ryšio“ ir pas tą buvusiąją dar „byškį“ kartais nueit..?
Kuo daugiau emigrantų, tuo daugiau politikų, kurie nori jų balsų. Ypač konservatoriai tamposi, nors jie tuos žmones ir išvarė. Tai jie griežtus pilietybės kuoliukus į Konstituciją sukalė. Ir gerai padarė, beje. Bet dabar tą pamiršo. Mat jiems balsiukų pritrūko.
Pilietybė kilo iš pasirengimo ginti savo pilį ir savuosius, ištikimybė yra ženklas, pagal kurį atskiria savą nuo svetimo.
Retorinis klausimas – jei esi dviejų valstybių pilietis ir tarp tų valstybių kyla karas – už kurią kausies? Kurią pasirinksit, teisingieji ir sąžiningieji, kad tai būtų teisinga ir sąžininga?
Pilietybė nėra pasas, kurį gali ant sienos parodyti. Tas dokumentas tik paliudija pasirinkimą ir ištikimybę tam, kas esi, kur esi ir su kuo esi. Jei gali turėti du sutuoktinius, tai kodėl ne tris ar ne trisdešimt tris? Juk principai, argumentai ir logika tokie patys. Jei galiu turėti dvi, tai galiu ir šimtą dvidešimt dvi pilietybes.
Dabar viską galima pasirinkti – automobilį, pilietybę, lytį, įsitikinimus, alaus bokalą, sugulovą, tėvynes. Viską pagal tai, kas tuo momentu patogiau ir naudingiau. Ko labiau norisi.
Ir renkasi laisvę be atsakomybės ir teises be pareigų. Kas iš principo neįmanoma, bet mirštančiame pasaulyje viskas įmanoma, net ir tai, kas tą pasaulį daro nebeįmanomą.
Tikrų ir teisingų dalykų niekas nepasirenka ir nerenka kaip grybų. Ir apie tai net negalvoja ir nediskutuoja. Net tokio klausimo nekyla – esi toks, su tais ir ten, kur esi.
Tavo Tėvai, tavo Žemė ir tavo Tauta yra tavo. Gali išvykti, kur geriau, ir vėl parvykti. Bet dėl naudos atsisakyti tėvo ir motinos ne tik tavo teisė ir apsisprendimas, bet ir atsakomybė. Išėjusiųjų pas kitus niekas nelaukia.