Boksininkas, šachmatininkas ar karininkas pasakys, kas yra iniciatyva. Tas, kuris puola, visada diktuoja įvykių eigą ir nusprendžia, kas bus. Besiginantieji tik reaguoja į smūgius.
Atakų pradžia ir vieta, apgaulingi judesiai, dūmų uždangos ir smūgių kryptys visada puolėjui žinomos. Mums atsiskleidžia po laiko. Nepasiruošęs, netikėtai gauni smūgį – jie tam ilgai rengėsi ir sutelkė tavo silpnose vietose pajėgas.
Gynybos taktika aiški – išsekinti puolančius. Priversti juos nervintis, nebetikėti savo pranašumu ir lengva pergale, įvilioti į spąstus ir klampinti į nuostolingas, nesibaigiančias tvirtovių apgultis, sukaustančias pagrindines pajėgas.
Reikia traukyti jų ryšius, įvilioti į pelkes su kūlgrindomis, iš pasalų, netikėtai atakuoti. Nedelsiant atsitraukti pridarius nuostolių, kasdien smūgiuoti į smulkius padalinius ir sudaryti visuotinio pavojaus pojūtį. Ir laukti lemtingos jų klaidos.
Dabar mums teks gintis, ką šimtmečiais po Žalgirio darėm, laikas prisiminti ir ruoštis. Nieko labai sunkaus čia nėra, ir mūsų pakanka.
Bet, be iniciatyvos, yra ir kitų svarbių dalykų. Jų pranašumas tas, kad puolantieji – profesionali kariuomenė, geriau apmokyta, geriau apginkluota, turinti daugiau patirties, pinigų ir kiekybinę persvarą.
Mūsų pranašumas tas, kad profesionalai visada kariauja savo naudai, už pinigus ir kilus grėsmei išsilaksto ar pereina į kitą pusę. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio, kaip tie, kurie kovoja už savo namus, šeimas ir vaikus.
Ir dar – visada galvojom ir sakėm, kad mums lengviau, nes kalbam tiesą ir nereikia meluoti. Ir tikrai, jiems meluojant tas neišvengiamai išaiškėdavo, jiems reikėdavo sugalvoti vis naujus ir naujus melus senoms neteisybėms paaiškinti.
Ir taip jie galų gale susipainioję sužlugdavo. Dabar tai pasikeitė. Dabar gyvenam melo epochoje, kur tiesa niekas nebetiki.
Paštas, telegrafas ir redakcijos seniai okupuoti švonderių. Protai seniai paveikti ir okupuoti. Meluojančiam nebereikia stengtis ir minios juo tiki, tiesa niekinama, neturi paklausos ir gūžiasi kamputyje.
Kalbėti mums vis sunkiau ir sunkiau. Nepasiduokim iliuzijoms, nes tarp kitų mūsų jau nebėra, niekas mūsų nesiklauso ir negirdi. Mes išmoksime pamokas.
Kada priešas artėdavo, sargyba uždegdavo laužus ir žinia vyrams ruoštis pasklisdavo po šalį. Dabar svetimieji visur, ant piliakalnių beveik tuščia ir žarijų aukuruose mažai.
Bet sargybiniai mojuoja nuo kalvų ir dar regime vienas kitą. Ateina laikas, kuris pareikalaus mūsų, broliai.