Veidaknygė
Laisvam žmogui valdžios nėra. Užtikrina sąlygas pačiam susikurti gyvenimą, dūšion nesibruka, ir to pakanka. Jei valdžią imi pastebėti kasdienybėje, galvoti, ar patiksi, vadinasi, kažkas negerai. O jei apima baimė laisvai, pagal sąžinę ir įsitikinimus elgtis, vadinasi, labai blogai.
Vergui valdžia yra viskas. Valdžia kaip gyvenimo sąlyga – jos dėmesio vergui niekada nepakanka. Vergas nori visada patikti ir įtikti – tai jo laimės variklis. Jis bijo, kad kiti nesielgtų laisvai, pagal sąžinę ir įsitikinimus, nes tai sugriautų jo gyvenimą.
Vergas myli savo valdžią kaip pats save. Negalvoja kitaip, nes kitaip, negu reikia, negali galvoti. Jis garbina, bučiuoja savo grotas ir jaučiasi laisviausias pasaulyje. Itin mėgsta mokyti laisvai gyventi ir teisingai mąstyti.
Vergas nujaučia ir trokšta paneigti savo nelaisvę, todėl slapta siekia tapti valdžia. Tame kelyje nėra jokių taisyklių ir gailesčio, tiesos ir šviesos. Viską maskuoja kova už kitų laisves. Drąsūs valdžios akivaizdoje – širdyje ir gyvenime bailiai.
Laisvas daugiausiai vienišas, vergai buriasi į gaujas. Neapkenčia laisvųjų, kelia laisvės vėliavas ir jų veikimo rezultatas visada priešingas šūkiams. Labai trokšta dėmesio, labai bijo likti kameroje vieni. Visada pirmi pelnytis iš nelaimės.
Vergai minta savo nelaisve ir laisvųjų laisve. Jei tik proga, skundžia valdžiai kitokius. Nuoširdžiai jaučiasi teisūs – kas gali būti maloniau, kaip matyti kitokius prikaltus. Arenose jie visada rodo nykščius žemyn. Juos atpažinsite iš jų teisumo. Tai mūsų prakeikimas.