Apsupta kariuomenė turi dar pakankamai šaudmenų, maisto, medikamentų. Gali kautis ilgai, jei kariai nežino, kad yra apsupti. Pralaimi tada, kai sužino, ir visi ima galvoti tik apie išsigelbėjimą.
Pralaimėjimas ateina, kai sužinai, kad negalėsi laimėti. Kada suvoki, esąs vienas, ir supranti, kad mūsų mažai. Kad jų yra daug daugiau. Vienišumas ne tik visada lydi pralaiminčius, bet ir sukuria pralaimėjimus.
Jie tą žino gerai. Svarbiausia, kad pasijustum – esi vienas. Tavo mintys teisingos, ketinimai gražūs, jokios savinaudos. Galėtum širdį parodyti, jei kam būtų įdomu… Bet juk neįdomu. Esi vienišas. Ir jūs bejėgiai ir vieniši.
Jūsų niekur nėra. Sėdit sau vieniši savo nameliuose, jei tokius turit, vieni kitų negirdit ir nematot. Ir niekas jūsų negirdi ir nemato. Jūsų nerodo ir neskaito. Jūsų be galo daug, bet esat vieni. Jūs vieniši, apsupti ir pralaimėjot.
Problema ne ta, kad TAI įvyko ar kur buvom visus tuos metus, vis galvodami kaip varlės šildomame dubenėlyje – „niekatokia“. Sukčių turguje žaidžiant antpirščiais taktika ir laimėjimo būdas vienas – apgauti. Ir visada tai supranti po fakto.
Tvarto durys seniai atidarytos, bet pro jas sklinda tik ėriukų tylėjimas – gal dar šiandien ne mane? Revoliucijos prasideda, kada viršūnės nebegali senoviškai valdyti, o apačios nebenori senoviškai gyventi. O dabar visi gali ir nori, ir visi tokie naujoviški.
Ir visi turi ką prarasti. Todėl tegul praranda kiti, o mes pasakysim, kad viskas padaryta ne taip, kaip reikėjo, nors kaip reikėjo, ir patys nežinom, bet kad mums nieko nereikėtų daryti ir viskas įvyktų kaip norim.
Einam į varžybas ir sergam ne už savą komandą, o už tą, kuri stipresnė, ir labai bijom apsirikti, ir prigalvojam tam milijonus priežasčių. Paguodos prizas tas, kad teisieji visada mažuma ir pinigai bei instinktai, o ne protas valdo pasaulį. Deja, ir teisiuosius – taip pat.