Yra teisinis principas – niekas negali būti teisėju savo byloje. Partokratai to kasdien rėksmingai reikalauja iš kitų, nepavargstamai lojama apie interesų konfliktus, kai koks nors biurokratas dalyvauja priimant sprendimą, bent kiek paliečiantį bent kokio tolimo švogerio interesą. Ir prezidentūros asignavimus priima ne pats prezidentas, o Seimas. Teisinga?
Teisinga. Tačiau kodėl tada politinių partijų finansavimo tvarką nustato ne prezidentas, o Seimas, t.y. tos pačios partijos pačios sau priima įstatymą? Ar demokratijai išvis reikia žmonių pinigus dalinti partijoms? Kur ir kaip jie panaudojami? Paimkime, protingieji kurmiai, didžiausių „tradicinių“ partijų finansines ataskaitas už 2018 metus ir paskaičiuokime.
Konservatoriai turi 15 079 narius, surinko nario mokesčio 66 111 €, t.y. iš kiekvieno po 4,38 € per metus ir net 36 ct per mėnesį. Kovotojai už socialinį teisingumą paaukojo savo mylimos partijos kovai po tris – keturis tuščius butelius per metus. Na, bent nebadavo. Surinko iš gyventojų 1 proc. 308 771 €. O dar biudžetas pamėtėjo daugiau nei trigubai – 1 325 617 €.
Išlaidos nurodytos abstrakčiau, tačiau pastebimos įdomybės šios: vasariniam sąskrydžiui su naktiniais palėbavimais – 38 673 €, kanceliarinėms prekėms – 1780 € (labai nedaug lyginant su socdemais, matyt, tie neišmanūs seni bebrai rašo daugiau popierių), konsultacijoms – 34 144 €, komunikacijai – 24 946 €, kitos išlaidos sudaro 488 478 €, kitos paslaugos – beveik 200 000 €. Žodžiu, užteko viskam, dalis nepanaudotų pinigų vis perkeliami į kitus metus.
Socdemai turi 17 372 narius ir šiek tiek sau dosnesni – surinko nario mokesčio 245 749 €. Po 14 € per metus ir 1,17 € per mėnesį, t.y. asmeniškai paaukojo mylimai partijai net po pilną akcijinio alaus bambalį kas mėnesį! Iš žmonių 1 proc. susirinko 154 479 €, biudžetas pamėtėjo mažiau negu konservatoriams, bet pakankamai – 505 358 €.
Kaip minėta, socdemai labai daug išleidžia kanceliarinėms prekėms – net 59 163 € (palyginkim, konservatoriai tik 1780 €, t.y. 33 kartus mažiau), sąskrydyje irgi pradainavo daugiau – 48 960 €, net buvo vardan tos susimušę naktimis prie jūros beuliodami. Renginiams – 39 885 €, kitos išlaidos – 281 438 €. Įdomybė – išlaidos renginių filmavimui 9 773 €, reklamos komunikacijos strategijos parengimui ( t.y. net ne reklamai, o patarimėliams, kaip ją daryti, susegtiems į segtuvėlį saviškių agentūroje) – 188 899 €.
Vsio zakonno, partijos teisėtai naudojasi įstatymais, kuriuos pačios sau parašė ir priėmė. Tik ne viskas, kas teisėta, yra teisinga. Plika akimi matyti, jog tie dešimtys tūkstančių narių yra makaronai ant ausų. Surinkti dėl skaičiaus, kartais pamaloninami sąskrydžiais giminės, artimieji ar bendradarbiai yra nariai tik todėl, kad kažkas gražiai paprašė.
Jei „didžiosioms tradicinėms“ reikėtų realiai išsilaikyti ne iš mūsų sunešto biudžeto, o iš savo narių mokesčio, tie tūkstančiai „narių“ kaip mat išsilakstytų į visas puses. Na, o jei tai tikrai tikri nariai, kaip įsikarščiavę tvirtina tų partijų lyderiai, tai visiškai nereikėtų partijų finansuoti iš biudžeto, kada tam, kuris turi daug, pridedama dar, o kuris turi mažai – mažiau arba nieko, kas neleidžia kalbėti apie jokią tikrą politinę konkurenciją.
Kiekvienas gyvas, nepopierinis partijos žmogus gali nesunkiai sumokėti per mėnesį 5 € nario mokesčio. Tada socdemai per metus turėtų 1,04 mln. €, konservatoriai – 904 000 €. Nesitaškant sąskrydžiams ar savo renginukų filmavimui, partijų veiklai visiškai užtektų vien narių mokesčio. O kartu su gaunamais iš gyventojų pajamų mokesčio 1 proc. ir žmonių aukomis dar ir liktų, nes turėtų tiek, kiek ir dabar su visais biudžetiniais milijonais.
Galėtų pasirodyti didvyriais ir mažiau verkšlenti, kaip mokytojams biudžete trūksta. O ne veiklai, bet pagal tikslinę paskirtį – rinkimams – valstybė turėtų duoti iš tokiu būdu sutaupytų lėšų visiems politinės kampanijos dalyviams vienodą sumą ir kontroliuoti, kad daugiau nei euro nebūtų rinkimams išleidžiama. Tada per rinkimus varžytųsi ne pinigai, o idėjos.