Yra metas, kai tavo mažos kojytės šlepsi prie eglutės, kuri dar su žvakėmis, kai už apledėjusio lango stingdantis speigas, kitame kampe prieš juodai baltą televizorių kvepia beržu traškanti krosnis, kada tavo akyse žiburiukai didelėj šaltoj bažnyčioj ir jauni tėvai šalia, ir jų akyse būna šviesa, ir tai tavo namai.
Ir ateina laikas, kada namo jau važiuoji iš toli, po kojomis krepšys dovanų ir lauktuvių, ir artėja snyguriuojančioj gatvėj po žibintu tas langas, kur visada matydavai laukiantį tėtį, atsidaro durys ir apkabini tuos, kurie dar liko, ir jauki šiluma apgaubia tave, ir kambary, kuriame augai, mamos siuvinėta mergautinė staltiesė ant rankų darbo stalo, ir eglės šaka ant komodos – Algiukas atvažiavo, ir viskas vėl prisipildo šviesos, ir tai tavo namai.
Ir ateina metas, kada atvažiuoja pas tave ir esi laukimas, namai kvepia maistu ir šiluma, tokia pat kaip prieš šimtą ar du šimtus metų, tavo gyvenimo moteris kepa žuvį ir morkas reikia sutarkuoti, ir kėdės, ir stalas, kurį pagaliau nusipirkom, jau sustatyti, ir staltiesę baltą jau išlyginai, ir visi susirinks, ir jau tau reikės sakyti žodį – aplinkui tamsa, bet mes – šviesa, kuri suvokia save, mes turime viltį, kuria tikim ir meilę, ir tai tavo namai.
Tebūna mūsų sūnūs lyg sodinukai,
gerai auklėti jaunystėje;
mūsų dukterys lyg šaunios kolonos,
nudailintos rūmams papuošti.
Tebūna mūsų svirnai kupini visokio derliaus,
mūsų avys, skaičiuojamos tūkstančiais,
net dešimtimis tūkstančių, tegausėja mūsų ganyklose,
tebūna gerai rūpinamasi mūsų galvijais.
Tenebūna niekados miesto sienos pralaužtos,
nei tremties, nei dejonių mūsų gatvėse tenesigirdi.
(Ps 144, 12–144,14)