Nemanykit, kad visi tie stori apžvalgininkai, gražiai pražilę redaktoriai ir net moderniai išdžiūvusios redaktorės turi tiesiogines, slaptas linijas su Jos Šviesybės patarėjais ar Seneliu, JTO ar NSO ir tik gauna ir gauna kas penkiolika minučių nurodymus, ką rašyti ar kalbėti ir ko ne. Arba kad kasdien jam kurjeris nešioja po storą laišką nuo kokio nors Sorošo.
Dabar kiti laikai, tėvuk, kaip sakė Arūnas iš „Mažosios išpažinties“. Tai prie ruso nuleisdavo komandas, o prie lietuvio nurodymai apie tai, kaip reikia galvoti, patys savaime laisvai ir nepriklausomai ateina į redaktorių galvas, gimsta mūsyse, taip sakant. Nes kiekvienas laisvas ir nepriklausomas redaktorius turi turėti talentą pačiam sugalvoti, kaip reikia laisvai ir nepriklausomai galvoti.
O kad galvojimo gebėjimai nenuleiptų, yra sugalvoti valstybinių institucijų viešieji pirkimai viešinimo paslaugoms, nes jei tavęs nėra viešuosiuose pirkimuose – tavęs nėra visai. Viešina viską ir visi – Prezidentūra ir Vyriausybė, ministerijos ir departamentai, merai, savivaldybės ir valstybinės įmonės, saugumiečiai, FNTT, VMI, STT ir kitos baisuoklių tarnybos.
Tam eina milijonai ir milijonai, kad mes visi po viešinimo žinotume, ką reikia, ir nesužinotume, ko nereikia, – ar mes to norim, ar nenorim. Tiems, kas nori, normalūs viršininkai turi ryšių su visuomene tarnybas ir komunikacijos departamentus ar bent kokius varganus atstovus arba žavingas atstoves spaudai, ir jau visi iki kaimo seniūnijų – labai viešai ir taupiai nupirktas interneto svetaines.
Na, o tiems, kurie nenori viešo viešinimo, po svetaines nenardo ir ko nepametę neieško, lieka jau paminėti viešinimo paslaugų viešieji pirkimai, kurie dažniausiai vykdomi iš vieno paslaugų teikėjo apklausos būdu ir iš tiesiogiai nesusijusių, bet netiesiogiai santykius palaikančių juridinių ir fizinių būtybių.
Kokios nors ministerijos ar departamento viešinimo pirkimuose dažniausiai juk pamatysite ne tiesioginius kalbėtojus ar rašytojus, o tarpininkus. Konkursus laimi kokia nors viešųjų ryšių bendrovė ar reklamos agentūra, jai pervedami pinigai ir amen – toliau viskas konfidencialu ir komercinė paslaptis.
Kokiai žiniasklaidos priemonei ir už ką po to pervesti pinigai – niekada nesužinosite, o didieji kovotojai už viešumą ir skaidrumą žurnalistai to jums taip pat niekada nepasakys. Ir pagal užsakymus parašytuose tekstuose jums niekas nenurodys, kad jie parašyti pagal sutartis su valdžios įstaiga ir apmokėti už mūsų pinigus. Na, tai tiesiog laisvas ir nepriklausomas žurnalistas taip laisvai ir nepriklausomai pagalvojo.
XXI amžiaus imitacinėje demokratijoje valstybę valdo tas, kas valdo protus, o protus valdo tie, kurie kontroliuoja informaciją ir žiniasklaidą. Ir viską didžiąja dalimi lemia pinigai. O valdžia yra didžiausias politinės reklamos užsakovas ir už mūsų protų dulkinimą apmoka mūsų pinigais.
Ir parodykit man tą redaktorių, su informaciniu granatų ryšuliu griūnantį po kokios nors ministerijos, užsakiusios jam viešinimo už kokį milijoną, tanku – juk mašinistui įniršus kitamet gali taip netyčia viešinimo konkurso iš vieno paslaugų tiekėjo ir nelaimėti!
Vienintelis dalykas, kurio galime reikalauti ir ką realiai galime pasiekti – kad tai būtų visais iki vieno atvejais kiekvienam matoma. Kiekviena valdžios institucija turi viešai skelbti visas iki vienos savo kiekvienu viešinimo atveju pasamdytas, tiesiogiai lėšas gaunančias žiniasklaidos priemones, visi užsakyti straipsniai, laidos ir kiti informaciniai produktai turi būti viešinami nurodant užsakovą, užsakymo numerį, datą ir sumokėtą sumą.
Bet kiekvieno drąsuolio, išdrįsusio Seime pasiūlyti tokį kiekvienai kaimo senolei savaime suprantamą dalyką, laukia baisus Petro Gražulio likimas. Todėl to niekada ir neatsitiks.
„Ačiū, kad pirkot ir geros jums dienos, likite su mūsų kanalu“.