Veidaknygė
Senovės priešams buvom šiaip draugai ir kartais, per šventes ir nukriošėlių šermenis, brangūs ar net gerbiami draugai.
Po to visi tapom savais ir pasidarėm mielieji, gerbiamieji ir brangieji.
Dar mus trumpai vadino tautiečiais.
O vėliau, kai savų nebeliko ir būti lietuviu tapo nebepatogu, pasidalinom į kastas – mielus ponus ir ponias ir likusius – brangius Lietuvos žmones.
Povestuviniam svaiguliui subliuškus, mus kaip ant juoko pavadino Lietuvos gyventojais – nuo žodžio ‘gyventi’ turbūt. Nors musės tai irgi čia gyvena ir tupia, kur tik patinka.
O dabar tai dėl mūsų aiški ir galutinė diagnozė – esam rinkėjai, vartotojai ir mokesčių mokėtojai. Konkretu, tikslu ir sąžiningai atitinka realybes ir visokias vertybes.
Nors jei atsiverstume Konstituciją, tai sužinotume, jog esame piliečiai – gražus, atsakingas, garbingas ir įpareigojantis vardas. Tik nepamenu, kad taip kas nors mus būtų pavadinęs.