Smagu narve, šilta, kvepia savim ir, svarbiausia, saugu. Viskas juk ten toli toli, kur žlega smėlynuose tankai, cypia moterys ir vyrai voliojasi amžinybėj, susmirdę grioviuose, ir krenta iš dangaus gabalais aliuminiai paukščiai, ir barbarai vis po tūkstantį atplaukia iš pusiaujo džiunglių, ir mirusieji yra šalia gyvųjų ir balsuoja su visais – koks vieningas vienis! – o čia tylu, jauku ir gera.
Didelis plaukuotas pirštas paspaudžia mygtuką ir įjungia Ukrainą ar Baltarusiją, po to staiga išjungia ir Ukrainą, ir Baltarusiją, ir įjungia didžiūnų Lietuvą ir nutyla, arba kartais prabyla apie ką reikia kaip reikia, o žmonės gyvena dėžėse ir vis dar svajoja naktimis, nes nereikia galvoti, Dieve, kaip gera, kai nereikia galvoti ir viskuo yra pasirūpinta, mums labai patinka, kas mums nepatinka, ir gera būna nebūti, ir klausytis tylos, kur kvėpuojam su tais, kuriuos mylim ir mylėjom.
Bet juk tai ir yra laimė, nes kitaip būtų visokie pagalvojimai ir mintys prieš užmiegant, o juk kaip gera, kai nieko nėra, ir tavęs tada nebėra, ir bus gera užmigus, nes būtų tikra kančia, nerimas ir nežinojimai, ir kiek galima apie tą patį, būkim optimistais, po velnių, kur pozityvas? – užteks inkšti ir krūpčioti, apsiverskim ant kito šono ir viskas bus pasakyta, ir viskas bus gerai, juk gerai, taip, dabar užsimerkiam, matom svajones ir avinus, šokančius per tvorą, ir jau gerai, jau tikrai gerai.
O jeigu kas ir prasidės, kaip prasidėdavo, kada buvo karštos vasaros ir vieškelio dulkės, pragriaudėjus plienui ir dyzeliams, dar kybodavo ilgai stulpais, ir vėl staiga pračiulbdavo visokie paukšteliai, kada žuvys kantriai plaukė upėmis aukštyn, mes juk to nenorėjom ir netikėjom, mes laukdavom susitikimų, ir muzika užgrodavo tuščioj kavinėj, juk atsimenam, kaip žiūrėjom vienas į kitą ir nežinojom, kad viskas prasideda ir baigiasi, kad tai paskutinis vakaras, kuris tuoj po šimtmečio ateis.
Dabar svarbiausia yra nieko nedaryti ir laukti, ir tada pasijusi teisus ir galingas, ir nekaltas, svarbiausia, nekaltas, tada būna lengviau, nes taip šventyklose mums sako, kai sutemsta – juk girdit kaip pasaulis toli, kaip ūždamas keliais išvažiuoja, ir pirštai spaudo mygtukus, bet atsiliepiat tik patys, ir dingsta šviesa, ir visi ryšiai, ir užgęsta ekranai, ir varikliai už langų nutyla, ir jau iš čiaupų nebėga vanduo, ir upės nustoja tekėję, ir ateina susitaikymas, ateina tikras susitaikymas – visi užmingantys tikisi pabusti.