Protui pavojinga įsijungti teliką ar portalus, nors su humoro registru – sveika. Vyksta pamišimo, nupušimo, absoliučių nesąmonių, nusišnekėjimų lenktynės. Rekordai gerinami kasdien. Visi viską matot, pažvengiam, net nebekyla ranka, ką nors čia rašyt.
Tik jautresnės antenos pastebi vieną požeminį niuansą – įsijungė laikina pauzė. Toks laukimas, kai ir viršuje, ir apačioje renkamasi, kas bus naudingiau, kas bus nugalėtojas, prie kurio bus galima prisišliet. Normali prieškrizinė būsena, kada ateina nežinomi įvykiai, naujos jėgos ir nėra aiškumo, kaip su kuo mažesne pastanga išlikti komforto zonoje. Tipo, kaip pigiau nusipirkti ateitį.
Na, o valdžios kuluaruose pilnu tempu vyksta parengiamieji lemiamam šturmui prieš žmones darbai. Rengiami, derinami ir vizuojami įstatymų, kodeksų, poįstatyminių aktų, nutarimų ir instrukcijų, begalinių tvarkų projektai vienalytei partnerystei, transseksualumui įteisinti ir propaguoti nuo vaikų darželių, neapykantos kalbų, bausmių už „psichologinį smurtą“ ir kiti jų diktatūros įrankiai.
Niekas nesibaigė, žmonės. Viskas rengiama valandai x, kada vienu mygtuko paspaudimu, vienu balsavimu bus galima paleisti visą jau sumontuotą ir iki smulkmenų suderintą totalitarizmo mechanizmą. Neširskim, jie tiesiog dirba savo darbą ir taip pat laukia, kas bus.
Nes dabar pauzė – vieni rengiasi puolimui, kiti – gynybai, o dauguma laukia dangaus ženklų. Juk juntat tą laukimą, kaip baigsis, tą artėjančio apsisprendimo būtinybę, netikrumą dėl ateities ir dvejones, su kuo ir kur eiti? Ir to, kad viskas gali pasikeisti, ir nebūtinai jums naudingai, neišvengiamybę? Tą vaikišką norą kišti galvą į smėlį, nors supranti, kad nuo tikrovės nepasislėpsi?
Vargu ar yra pasaulyje, kas to nejunta. Vieni pyksta ir dėl to kaltina kitus, tarsi tie kiti sukūrė šį dešimtmečiais žengusį į šiandienos pasirinkimus pasaulį. Kiti džiaugiasi, nors džiaugtis nėra kuo. Treti tiesiog dirba ar gyvena šia dieną, kuri kiekviena yra mums dovanota.
Mums lengva, nes kalbam tiesą ir nereikia nei meluoti, nei galvoti, ką vakar pasakei. Mums lengva, nes girdim vienas kitą ir suprantam, kas prasideda. Nes žinom, kad bus sunku ir daugelis neatlaikys, pasitrauks, atsižadės. Tačiau ateina tikrasis gyvenimas, kurį atsiminsim, ir pasaulis, kurį paliksim savo vaikams.