Nors daugeliui iki lempučių, bet yra lempučių filosofija. Mes – vieniši kambariai, kurių viduj lemputė – patys jungiklio nepasiekiam. Būna, kurie įėję įjungia ir viskas nušvinta – tai tavo gyvenimo žmonės.
Būna, kurie išjungia. Kartais tai taip pat tavo gyvenimo žmonės. Kai kurie tai net mėgsta, nes taip įsijungia patys. Daugelis jų labai protingi ir nežino, kad jungiklis yra, nors kartais tik apsimeta.
Kiti nežino, kad lemputės yra, nors pas kai kuriuos jų ir nėra. Tai kartais tokius galima įjungti. O pas kitus jungiklio nėra, nieko ir neįjungsi, nors norinčių vis ateina. O dar pas kitus lemputės silpnos, greit perdega – vis laukia, kad kas pakeistų, ir mėgaujasi aukos laime.
Būna, kurie užsirakina ir nieko neįsileidžia, tokie mėgsta tamsą, ten slepiasi ir dekoruoja šviesom fasadus, svetimiesiems įjungia galingas šypsenas. Ryškiai apšviečia teritoriją, kad niekas neprieitų, nors viduje nieko nėra.
Bet yra, kurių niekas nemato ir negirdi. Kurie visą laiką šviečia, ką bedarytum, kad ir kas atsitiktų, kaip bebūtų sunku. Tokius pamatai patamsiuos iš tolo. Juos atpažįstu iš karto, jie – taip pat.