Buvo išorinis okupantas, atėmęs netobulą, bet mūsų valstybę. Pralaimėjom – jo bijojo, nuo jo bėgo, neapkentė ir visaip šaipėsi. Buvo gėda kolaboruoti ir mažai kas norėjo toks būti. Kai jis numiro ir supuvo – padainavom, pastovėjom, negausiai žuvom ir atsikratėm.
Dabar atėjo vidinis, savas okupantas. Niekas nebeveža – patys išvažiuojam. Emigracija ne tik išorinė, bet ir vidinė – pabėgam slėptis į šeimas, į mažas grupes, į feisbukų burbulus. Ir kolaboruoti nebegėda, ir daugelis nori tokie būti, nes gali susilieti su biomase, ramybės ir naudos bent galimybę gauti – o toliau jau priklauso nuo tavo lojalumo ir sugebėjimų parsiduoti.
Okupantai nebesidrovi kaip anie, kurie slėpėsi savo apgailėtinose pirtelėse. Turi pavardes, vardus, gali kasdien pravažiuojant blizgiose mašinose pamatyti. Viešai, išdidžiai skelbiasi – turtingiausių šimtukai, įtakingiausių septyniasdešimtukai, reitingų dvidešimtukai. Jų nedaug – vos keletas tūkstančių plius aptarnaujantys liokajai.
Dabar nebešaudo ir beveik nesodina. O kam – pakanka tavęs nematyti ir tavęs nebėra. Tūnai savo kambarėlyje, o pasauliui numiręs. Niekas tavęs nemato, negirdi, niekam tu nerūpi, nors visi kas vakarą deklamuoja atvirkščiai. Tave tiesiog iš viešumos išjungia. Ir sau vienas dainuok, kiek tik nori, ir stovėk, kiek tik nori, – tik pasijuoks.
Ir yra dar vienas – asmeninis – okupantas, kada pro mažą tavo gerumo ir atvirumo skylutę jie įžengia vidun, palaipsniui užvaldo ir nejučia tampa tavimi. Ir štai tu jau zombis – galvoji, junti, matai ir girdi taip, kaip reikia. Toks, kokio reikia tiems, kuriems taip reikia.
Būti mankurtu labai gera, ir tai jų jėga. Viskas gyvenime ir pasaulyje pasidaro aišku, jokių problemų. Po oda viskas iš plastmasės, spalvoti laidai, mikroschemos. Viskam turi įtikinamus paaiškinimus iš penkių sakinių, kuriuos gali skanduoti, o Visata telpa į mašinraščio puslapį. O jei kas ne taip, nueini į savo burbulą arba įsijungi dėžę – ir tau paaiškina.
Galima atgimti ir išsivaduoti nuo išorinio okupanto, nors tam progų būna nedaug, žmogaus gyvenime paprastai tik viena. Nuo vidinio išsivaduoti sunkiau. Nuo asmeninio beveik niekada, nes tai esi tu. Lenkiu pliką ir kvailą galvą prieš tuos, kurie tą supranta ir pabando.