Algimantas Rusteika. Literatūra ir menas kadaise buvo visuomenės sąžinė…, arba Kur kūrybinė inteligentija dabar?

Literatūra ir menas kadaise buvo visuomenės sąžinė. Žurnalai ir savaitraščiai pilni pilietiškos kūrybos ir diskusijų, eilės nusipirkti kioskuose, tekstai, atveriantys protus, širdis ir ateitį. Kūrybinės sąjungos, susirinkimuose iki išnaktų keliančios griežtus reikalavimus valdžiai.

Geriausi, žinomiausi žurnalistai ir rašytojai, režisieriai ir poetai, dramaturgai, kompozitoriai, aktoriai ir dailininkai, architektai žmonių priešakyje. Kur visa tai?

Liko senoliai, susirūpinę savo nuopelnais ir rinktiniais raštais, vidurinioji karta – modernizmo vamzdžiais ir pinigais, jaunimas – tuštybės instaliacijomis ir žolyte.

Žurnalistų „kūrybinė“ sąjunga, virtusi valdiška cenzūros įstaiga su nieko gyvenime neparašiusiu menkysta priešakyje.

Tiesa, dar vegetuoja keli kultūros leidiniai, kur žodis „patriotas“ ir „tauta“ jau rašomi ironiškose kabutėse – teksto autoriaus „laisva raiška“, tik kitokiai raiškai vietos laisvai neatsiranda… O tiems, kurie rašo kitaip – ima ir ūmai „pritrūksta finansavimo“.

Laisvoj Lietuvoj liko kultūra kaip kambarinis šuniukas, dėkingai laižanti pašaru kvepiančias plaukuotas rankas, virtuoziškai vengianti pasisakyti. Visuomenės sąžinė, atsukusi užpakalį į nebūtį linksmai dreifuojančiai savo valstybei, žmonių skausmui ir nevilčiai.

Toks uždaras išrinktųjų klubas, kur tema apie tikrąjį gyvų žmonių gyvenimą – blogas tonas. Sugebėję vienintelį kartą drebančiom kinkom išeiti kiškių protestui – dėl honorarus išmokančio savojo leidinio pafinansavimo.

Sąjūdį, kuris nuvedė į Atgimimą ir praeitos sistemos griūtį, įkūrė ir jame dominavo kūrybinė inteligentija. Mums dabar teisingai sako: o kur jūsų judėjime S.Geda, J.Marcinkevičius, kiti šviesuliai?

Atsakome: iš tikrųjų, kur jie? Kur kūrybinė inteligentija dabar?

Papildau paskaitęs komentarus – ačiū jų autoriams, suvokusiems problemą, už mintis.

Rimtasis menas nėra komercinis, atsiperkantis dalykas. Ypač dabar, kai šou biznio valdomame pseudopasaulyje įsigali meno imitacijos, atseit, esančios už pop kultūros ribų – intelektualusis instaliacijų ir tuštybių kičas, dėl kurio alpsta žolytės prisiputę intelektualios, neaiškios lyties murkiančios tuštybės.

Na, bet tas žaidimas nėra menas ir skirtas nuvesti kūrybinį jaunimą į savęs liaupsinimo ir išskirtinumo labirintus ir pasilaidoti. Ilsėkitės ramybėje.

O kalbant apie tikrų menininkų tylėjimo priežastis, tai atsakymas yra visuomenės valdymo principuose. Tikras, didelis menas reikalauja užsakovo ir didelio finansavimo, kuris visais laikais išimtinai buvo ir dabar yra valdžios rankose. Atskiri pasaulinio lygio kūrėjai yra tik išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Sovietų laikais valdžia sudarė sąlygas rimtų menininkų elitui gyventi geriau negu masei ir nupirkdavo lojalumą patogumais, pagarba visuomenėje ir sotumu. Bet ir tai iš sotumo atsirasdavo niekadėjų, kurie išdrįsdavo kritikuoti užsakovus-šėrėjus.

Dabar viskas paprasčiau – valdžia uždėjo trumpą finansinį pavadėlį ir nusiperka lojalumą alkiu. Nebūsi toks kaip reikia – uždusi be užsakymų, be publikacijų, be paramos su savo vaikais, pačia, sergančiais tėveliais ir paskolomis. Daug geriau veikia, pripažinkim.