Kiekvieną dieną marionečių teatre…
Čia trys nuolatiniai prožektoriai – daugiau ir nereikia.
Vienas nušviečia Baubą: kad žinotume, ko bijoti ir kas labai negeras. Kitas – vis naują ir naują Nelaimę: kad nesijustume nelaimingi. Ir trečias, svarbiausias, – naminį ir konkretų Kaltąjį: kad būtume teisūs ir neieškotume kaltųjų.
Nes tie, kurie nežino, ko bijoti, kas dėl visko kaltas, ir kurie jaučiasi nelaimingi, yra jokie. Tokie yra neteisūs ir nemūsiškiai, ir gali pradėti galvoti, kaip nereikia, todėl reikia, ką reikia, apšviesti, kad jie pasijustų durniais ir kaltais.
Baubas yra konstanta ir priklauso nuo kompaso parodymų ir vėjo krypties. Dėl nelaimių nėra bėdos – jomis gausiai aprūpina Mėnulio fazės ir Dievas. Svarbiausi yra kaltieji – jie dažniausiai buvo šventi ir gyveno tarp mūsų. Kaip saldu, kai jie pasirodo tokie, kaip mes, ir yra nuteisiami! Jie nuolat kinta: prašytojus keičia klasikai, dainininkus – siuvėjai, menininkus – vėlgi politikai, ir… spektaklis niekada nesibaigia.
Jie tikrai kalti, bet ne kaltesni už mus, ir prožektoriaus išplėšti mojuoja kojytėmis kaip tarakonai – argi gali kas būti smagiau? To reikia – kad neišvystume vienas kito akių ir nejustume vienas kito peties. Mes turim būti vieni ir vieniši.
Ir mes nebežiūrim pro langus, kur lekiam, ir mums nesvarbu, ar teatras užgrius. Nebesvarbu, ar architektas suklydo, ar ne taip pastatyta, ar galim dar ką nors padaryti. Neapykanta užlieja protą – mes žinom, kas priešas!
Nematom apšvietėjų – negyvų, mus niekinančių žvilgsnių, jų tuštybės šypsenų ir piktdžiugos. Esame dramos dalyviai ir džiaugiamės, kad prožektoriai rodo ne mus.
Tegu viskas sugriūna, bet mes to nematysim, nes… žaidimas svarbiau. Arenoje nykščiai žemyn ir pritarimo ūksmas.
Tikslas pasiektas.