Algimantas Rusteika. Marksizmo renesansas

Alfa.lt

Baugu dėl žmonių, kurie ne tik abejingai stebi, kaip kasdien vis labiau ribojamos jų laisvės ir kišamasi į privatumą, bet tam su džiaugsmu pritaria ir įsivaizduoja esantys pažangūs. Kai dauguma nori gyventi kalėjime su prižiūrėtojais – pradedi matyti dugną.

„Pilietinė“ skundikų visuomenė, kada vergai vieni kitus skundžia ir kaifuoja stebėdami, kada šeimininkas kitą atėjęs „paauklėja“. Ta NKVD laiptinių įgaliotinių psichologija, „kad tvarka būtų“, tvirtos rankos nostalgija ir kiti pasąmonėj tūnantys feodalizmo gaivalai, atvedę į valdžią Adolfą Hitlerį.

Judas taip pat buvo pilietiškas. Ir Pavlikas Morozovas. Ir visi baudžiauninkai, valdžios pataikūnai ir informatoriai. Jie skundžia ne dėl užmokesčio, karjeros, represijų baimės, o įsitikinę savo teisumu, bet patys nemėgsta būti skundžiami.

Skundikas yra bailys ir skundžia ne dėl tvarkos, o sublimuodamas savo menkystę. Tą labai gerai suvokia mokyklos bendraklasiai, labai blogai – suzombėję suaugusieji ir niekada nesupranta, nors dar ir kaip supranta – valdžia.

Visas problemas gali išspręsti policija. Štai prieina policininkas ir klausia: turite problemų? Ir visi nuščiuvę atsako: Ne. Jei kiekvienam pliaže būtų po farą būdelėje, juk vaikučiai neskęstų! O jei prie kiekvieno kampo stovėtų dvimetrinis žaliūkas su bananu ir tazeriu, juk būtų tvarka!

Skundimo tradicija priklauso nuo solidarumo tarp valdomųjų ir jų santykio su valdžia. Kai valdžia yra visuomenei svetima, skųsti reiškia pasirodyti svetimam. Tas pats, kaip Arenoje kauniečiui švilpti prieš savus, prieš „Žalgirį“ – net mintis tokia nekyla.

Kada visa tauta – ir eiliniai, ir elitas, ir verslas – yra Mes ir gyvena Jų aplinkoje, kaip žydai diasporoje, pas visus kitus – visi, kurie Mes, yra solidarūs, ir skundimas yra išdavystė.

Taip atsitinka kitas tautas nukariavus, kai nugalėtojai nekeičia sistemos, o tiesiog dominuoja politiškai (airiai ir anglai). Kai okupantas pakeičia ekonominę ir politinę sistemą ir dalį Visų suskaldo į interesų grupes – prasideda kolaboravimas.

Kada nėra ir negali būti vilties ir minties apie sistemos pakeitimą, skundai paprasčiausiai panaudojami savo naudai. Dalis Mūsų tampa Jais. Atsiranda pavydas, kerštaujama, bendrumas tirpsta ir po kurio laiko miršta.

Būna solidarumas už valdžią, kada ji yra mūsų, ir prieš valdžią, kai ji svetima. Dabar bet koks solidarumas baigiasi, palaipsniui skundimas tampa mentaliteto dalimi ir elgsenos modeliu. Mes pakeliui iš vienos būsenos į kitą.

Skundimo įrankį visos valdžios panaudoja savo stabilumui ir išlikimui, kurdamos prisitaikėliško, nukreipto prieš bet kokius esminius pokyčius pilietiškumo mitus ir žadėdamos progreso iliuziją. O visi apsimetėliai lojalistai panaudoja savo durnysčių pateisinimui.

Dabartinė valdžia šį narkotiką sėkmingai parduoda ir naudingų idiotų gretos vis gausėja. Jie jaučiasi pilietiški, reikšmingi ir svarbūs – neperkalbėsi, nes nemąsto ir girdi tik save.

Yra žmonių ir visuomenių, kurie negali be policininko su bananu, – vis ilgisi valdžios bizūno. Triumfuoja moderniojo marksizmo – susiraukėlių davatkų valstybės, laikančios savo piliečius priklausomais, auklėjamais avinais.

Bet yra ir Vokietijos miestų, gatvėse švenčiančių alaus šventes, ir Paryžius, kur šeima sėdi parke ant žolės, gurkšnoja vyną ir joks faras su bananu neišdrįs prieiti.

Tautinė valdžia palaipsniui susirenka visus totalitarinės valstybės metodus visuomenei kontroliuoti. Tik teisinasi, kad tas daroma dėl demokratinio tikslo, dėl mūsų pačių gerovės.

Tai iš dalies teisinga buitiniu lygmeniu. Tik būtų gerai, jei tas tikslas visada būtų toks ir nekeltų pagundų stiprinti ne visuomenės, o savo luomo gerovę ir nekontroliuojamumą.

Deja, tai, ką stebime, rodo, kad pagundos valdžią yra visiškai užvaldę. Ir tuo keliuku bus nužengta tiek, kiek visuomenė leis. O leis ji daug ir dar daugiau.

Papa Karlas Marksas klydo. Visuotinė yra ne klasių kova, o kova tarp valdžios ir ją išrinkusių žmonių. Jį vyksta kiekvienoje valstybėje – kasdieninė, nesunkiai pastebima, permanentinė.

Valdžia siekia būti kuo mažiau kontroliuojama ir kuo daugiau kontroliuoti, žmonės siekia kuo daugiau valdžios atsakomybės ir savo laisvių. Tačiau pervartų epochose vertybės apsiverčia.

Žmonės dėl ramybės ir sotumo kartu su atsakomybe vis labiau atsisako laisvės tvarkyti savo gyvenimą ir teisės klysti. Tada ateina policinė valstybė, kuri viską išspręs.

Ir visus padarys laimingus pagal nustatytas laimingumo normas ir taisykles. O tuos, kurie nenorės būti taip laimingi, – nubaus.

Visą straipsnį skaitykite Alfa.lt portale ČIA.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top