Visatos centre vėl šiltas vakaras. Vėl pilnos arenos piliečių, duona ir žaidimai dovanų, ir pinigai iš viešų tualetų nekvepia. Senate debatai dėl naujų mokesčių, kad plebėjai, moterys nemurmėtų ir vergai būtų ramūs, imperatoriaus rūmuose ilgai negęsta žiburiai ir naktimis nenutyla meilės aikčiojimai.
Tai kas, kad barbarai ateina, mes juos papirksim, nukalsim dar monetų ir duosim, o prieš pinigus kas atsilaikys? Ir jie saugos imperijos sienas! Jie bus mums geri, mes juos nusipirksim ir bus tokie, kaip esame ir norim! Mes viską galim nusipirkti!
Tik kad jie nieko neparduoda ir nieko nepirks. Pabandykit nusipirkti užkariautoją, su kalaviju atėjusį į jūsų namus. Jei neturi ginklo ir nekovoji – tavo moteris, tavo namai, tavo vaikai ir pinigai yra ne tavo, ir jis pats tave už tavus nusipirktų, bet net pirkti juk nereikės, ir darysi ką palieps net nežiaugčiodamas.
Net jei turi ginklą ir kovoji, gali pralaimėti, bet išlaikysi bent garbę. Kultūra ir civilizacija, kuri nekovoja, daro viską, kad sužlugtų ir myli tuos, kurie juos niekina ir ateina sunaikinti, ir tuo didžiuojasi – pasmerkta. Roma pralaimėjo ne todėl, kad trūko pinigų, ginklų ir karių.
Ji turėjo per daug, per lengvai ir išglebo. Hanibalas už vartų, o patricijai lėbauja ir turgaus aikštėje burbliuoja godūs balandžiai, laukdami pašaro. Štai ir saulė vėl pateka, ir pavėsiuose vėl maloniai gaivu. Dar padiskutuokim, kilmingieji vyrai.
Gal nieko nebus. Gal nebus to liepsnų, kraujo, nevilties ir pralaimėjimo kvapo, kuris buvo. Mes riejamės ir tikimės toliau, mes pavydim vienas kito garbės ir vietos prie stalo. Mes nieko nepasimokėm ir neišmokom. Mes verti to, kas bus.