Lietuva – ne cepelinų, o misijų ir vizijų šalis. Netikit? Pasiklauskit dėdės Google’o. Pamatysit – vizijose nustatyta šalies pažangos strategija, nubrėžti išmanios, sumanios ir drąsios valstybės raidos prioritetai ir ateities perspektyvų idėjos, kurių raidai numatytos plėtros kryptys ir gairės, o taip pat patvirtinti misijų tikslai, objektai ir uždaviniai.
Svarbiausia – viskas grindžiama žmonių pasiūlymais, mintimis ir lūkesčiais! Lietuva turi viziją 2018, viziją 2020, viziją 2030 ir iki 2050. Vizijas turi geležinkeliai, kariuomenė, policija ir kalėjimų departamentas, savivaldybės ir psichiatrinės ligoninės, STT, VMI ir FNTT, o dabar skausmuose gimsta Laiminčios Lietuvos vizija ir Lietuvos po šimto metų vizija.
Ką jau kalbėti apie Lietuvos Kelio be vaikų namų viziją, institucinės globos pertvarkos klasterio plėtrą, urbanistines ir blaivios šalies vizijas – visas jas puoselėja ir gimdo gausios atsakingos institucijos ir įvairios valstybės pažangos tarybos, o kūrybinėse dirbtuvėse misijos vis tobulinamos. Pradedamas rengti bendrasis Lietuvos planas, Lietuvos energija irgi ruošia savo misijos įgyvendinimo viziją, ką bekalbėti apie stumbrų reintrodukcijos šalyje viziją.
Yra Valstybės pažangos centras, į kurį užsukę lankytojai gali sudalyvauti specialiuose valstybės šimtmečiui skirtos parodos „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“ seansuose, yra motyvacinis jaunimo forumas „Tavo ateities vizija“, vizijų prikimšti visų ministerijų stalčiai ir kompai ir, svarbiausia, viskas apmokėta! O jei kas kam dar neaišku, tai visos Lietuvos ateities viziją konservatorių sąskrydyje pateikė G.Landsbergis.
Aš irgi turiu viziją. Kai sulauksiu pensijos, pamatysiu, kad ji nutolo dar 15 metų, o po 15 metų sužinosiu, kad gausiu dar po 10 metų, ir vis ją regėsiu čia pat – kaip vaivorykštę už kalniuko. Tokia mano ateities vizija. O dabar mano misija yra eiti įsipilt alaus ir gal vėl pamatysiu vizijų, nes jau panorama baigiasi.