Viskas yra kitaip, žodžiai ne pasako, o paslepia ir viskas, kas tikra, uždengta ir yra, kaip nėra. Vėl vasara, kurioj matome dūmų uždangas ir kaukes, pasipuošę kvepiam smilkalais, ir šioje Vienos baliaus menėje apsimetimo gyvaisiais spektaklis tęsiasi, ir tyliai plaikstosi vėliavos virš mūsų galvų.
Vaikai ant tėčių pečių žiūri į dangų, pilną balionų ir skaito užrašus – neapkenčiantys mūsų ir vėl panoro išsireikalauti meilės. Iš toli atsklinda žodžių aidėjimas, taip drąsiai apie drąsą nuo kalno kalba bailiai! Kalčiausi garsiausiai kaltina visus jiems paaukotus, o ištikimybės šaukliai, kurie pirmieji išduos, gyvai domisi kainomis.
Išjungus kameras įtampa praeina, išsivaikštot po interjerus, nusitraukiat priplėkusius perukų plaukus, nusilupat plastikines blakstienas ir nusivalot išblukusias, teisingas mintis. Tuoj išsiimsit akis, pasimerksit fiziologiniame tirpale širdis, nusisegsit lytis ir išsitrinsit nusipieštus veidus. Ir tada, kai mūsų nebeliks – išjungsime šviesą ir pradėsim matyti.
Štai praeitis vėl sugrįžta, juk niekur nebuvo išėjusi ir tebuvom sapnas. Štai vėl miškais atžengia vyrai suģrubusiom rankom, su ištiesintais dalgiais išėję prieš patrankas už tai, kas didžiūnų pragerta. Štai ir vėl baliuose ant parketo sukasi orūs karininkai, prieš veidrodį išmoktomis pozomis kvatoja žavios damos, o vasaros nakty tarp uodų stovi šimtai lėktuvų, kurie nepakils.
Visi jie yra čia – mes, neiššausiantys nė šūvio. Tamsoj sugulę protingieji nežino nieko, kvailiai – viską, o kas galvoja kaip reikia galvoti – kontroliuoja galvojančius. Štai mokantieji visus pateisinti ir paaiškinti, kaip reikia mylėti ir tikėti, sėdintys pirmosiose eilėse. Ir jau vėl matau, kaip jie balsuotų, apsupti ginkluotų vyrų, kaip ryžtingai vardan mūsų pabėgtų.
Žinau, kaip jie įnirtingai galvotų, kad viskas praeis, ir žiūrėtų į savo vaikus, ir kaip tikėtų sakydami: būsim geri – ir baigsis gerai, bet jau žinau, kaip niekas nesibaigia, tik tęsiasi, vėl veriasi pragaro vartai ir venos, ir jau vėl suprantu, kokie jie visada vieningi, o mes – pikti, vieniši ir išsižudysim dėl niekų.
Štai vėl matau, kaip mūsų ateinančiojo jaunimo niekas nepažino ir nebepažins, ir kaip jie užsimerks, bus vieniši ir nustos mumis tikėję. Matau, kaip mūsų pasiryžimai išblės, tiesos atėjimai kaip visada pavėluos, ir kaip viską padarys ne linkintieji ramybės, o tie, kurie ironiškai šypsosi.
Nes svarbiausia yra tai, ko mums nesako, ir stipriausi yra tie, kurie tyli – kada jų pakanka ir stojasi metas akmenis mėtyti. Bet mūsų per mažai, mūsų ir vėl per mažai, nors trūksta taip nedaug, bet rytoj bus per vėlu.
Ir vėl kaip visada būna pirmas ir paskutinis kartas, ir vėl lieka tikėjimas, viltis ir meilė, bet meilė tarp jų yra mažiausia. Minia stovi ir tyli.