Štai dar viena nekalta vargšelė po išgertuvių nužygiavo su girtu vyru į jo šeimos namus ir „nesuprato“, ką tai reiškia. Ir jai pasakius „ne“ buvo gana mandagiai išlydėta pro duris. Ir po penkmečio prisiminusi baisiai įtūžo už tai, nors jai nieko nepadarė – o gal todėl ir įtūžo?
Ir kaip visi susijaudino, nors šiuo metu, kai rašau šias eilutes, čia, už lango, kokie penkiolika tūkstančių, o pasaulyje gal penkiolika milijonų vyrų teikia tokius pasiūlymus, kokius privalu tokioje situacijoje teikti, o jos vadovauja paradui, renkasi ir atsako taip, kaip nori. Pusė pasaulio taip šeimas sukuria, jeigu ką.
Bet kaip gerai – yra ir per dėžes ką pakalbėti, ir šį vakarą lietuviai negalvos, ko nereikia, o kitam vakarui seneliai iš redakcijos dovanų maišo ištrauks dar ką nors! Ir šefas kaip išsigando, į akeles nežiūri (nors jis niekada nežiūri), balsiukas tik dreba, atsakomybės tik reikalauja, ar tik nebuvo savo meškerės įmerkęs kur nereikia?
Ir kas galėtų paneigti, kad tai ne atsakomasis, žaliasis spūvis už savąsias paniekintas moteriškes, jei net pats E.Jakilaitis toks liūdnas ir tylus, kai reikia tardyti savą? Ir tarnybos rankas trina – nebereiks nei klausytis metų metais, nei ką, – kiekvienam basčiui juk gali surasti po mytiūtę, pasakančią ką reikia. Paskambini kam reikia, ir žmogus išgaruoja.
Na, o mums kas? – pasakysit. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, brangūs draugai! Vis virkaujat, kad jie ten vis tie patys ir tie patys, ir išmesti negalit – štai jums proga. Juk matot, galima kalbėt ką nori ir nieko tau nebus. Suraskit, paskatinkit kiekvienam kaime po kalbią mergelę, pafilmuokit mobiliakais ir po mėnesio pakeisit visą Seimą ir Vyriausybę.