Jie nori, kad būtume vieni, nes vieni yra vieniši ir bejėgiai. Mūsų be galo daug, bet esam atskirti ir negirdim vienas kito. Mums neleidžia vienas kitam kalbėti ir uždaro viešumą, kur viešpatauja karingas, agresyvus ir viską griaunantis susinaikinimo kultūros primityvas ir mieli, tautiniai, patriotiški fariziejai.
Ir mes išeinam pas žmones. Išeinam gatves, ateinam į jūsų namus, laiptines, beldžiamės ir kalbamės. Dalinam už nuo šeimų atitrauktus pinigus atspausdintus, mūsų pačių naktimis parašytus laikraščius, nesiperšam ir nesivadinam geriausiais, nežadam aukso kalnų.
Tiesiog kviečiam pasikalbėti ir susimąstyti, į kokią bedugnę grimzta mūsų valstybė ir mūsų vaikų ateitis. Padrąsinam vienišuosius, kad jie nėra vieni. Nežadam nei momentinių pergalių, nei pigios tinginių laimės. Nes nėra kito būdo pasaulyje ką nors pakeisti, kaip tiesiog imti ir pradėti keisti.
Mes kviečiam į ilgą, nelengvą tikrojo atgimimo, baimės ir abejingumo atsisakymo kelią. Nesam neklystantys – bus klaidų, nusivylimų, sunkaus darbo, nepasitikėjimo ir naujų nesąmonių. Ir niekas nežino, kas to kelio gale mūsų laukia.
Bet jei nieko nedarysim, jo gale laukia bedugnė, į kurią lėtai, linksmai siausdama grimzta Vakarų civilizacija. Kuri džiūgauja svetimiesiems įsiviešpataujant, griūnant viskam, kas per amžius sukurta ir buvo šventa, įaugę į mūsų kraują ir tėvų atmintį.
Argi nematot, kad mūsų gyvenimas – tai ėriukų tylėjimas. Kurie nebyliai susigrūda kampe, kai ateina šeimininkas ir tikisi, kad ne tave dar šiandien išsives. Kad dar kaip nors tavęs nepalies tai, kas ateina. Kad pavyks išsisukti ir, jei tupėsi tyliai, tau nieko neatsitiks.
Žmones apėmusi neviltis ir nepasitikėjimas. Nori, kad kas kitas ką nors padarytų, ir gal net paremtų, jei tau sektųsi. Patys jau nedarys nieko, o jei ką nors pamatys gatve varant į Kaukolių kalną – nusisuks ir eis namo. Bijo net pasakyti kaimynui, už ką balsuos. Bet kai viską pasakai, laikraštį paima. Kaip savo viltį, ar ką.
Miesto šventė Kaišiadoryse. Skelbta, valdžios „dėl koronaviruso“ atšaukta, po to atšaukimas atšauktas… Todėl žmonių susirinko nedaug, prekiautojai nusispjovė ir jų nebuvo. Buvo palapinė su šventiškomis vaišėmis už dyką, bet ir į ją praktiškai niekas neatėjo.
Gausus Nacionalinio susivienijimo desantas, plaikstėsi vėliavos, stovėjo linksma, besišypsanti ir dalykiška komanda su atributika. Dalinome laikraščius, skrajutes, kalbėjom su kaišiadoriškiais, rinkome parašus po peticija, reikalaujančia paskelbti visus slaptų KGB bendradarbių sąrašus.
Kampe nedrąsiai stoviniavo „konkuruojanti firma“ – socdemų agitatoriai. Pora susiraukusių, piktų moteriškių (vieną matote nuotraukos dešiniajame kampe – labai graži) ir nekalbi, labai rimta mergelikė. Dalino tik skrajutes. Paėmėm ir mes, linksmai įteikėm savų. Nelabai suprato.
Mūsų komanda pasklido po miestą, apėjo parduotuves, turgų kitapus gatvės. Keista, bet piktų buvo nedaug, tik storas, nelaimingas, įtūžęs ant savo gyvenimo taksistas: „Eikit lauk“. Perėjom centro gatves, žmonės šypsojosi, tai jiems buvo naujiena.
Išdalinom apie 400 laikraščių, taip pat nuvežėm, perdavėm platintojams Elektrėnuose, Žiežmariuose ir Kaišiadoryse. SĖKMĖS Nacionalinio susivienijimo kandidatui Mindaugui Šimkūnui!
Jaunimui, vykusiam į į Kėdainius, pradžioj labai tingėjosi ką nors daryt, kažkur važiuot. Susitikę sakė – nu ką, LABAI ĮDOMU. Bet kai pradėjo – visai smagu buvo, grįžus nuotaikos buvo geresnės, padarius po bokalą Lietuvos realybės.
Darius: Neturiu su kuo lyginti. Šiaip laikraščių nemažai išdalinta, bet mane, kaip seniai nebuvusį minioje, nustebino „negyvų“ veidų gausa ir totalus jaunimo abuojumas.
Tomas: Miesto šventėj žmonių nemažai, o ir mūsų nemažai, tai ėjom ratais ir visai nemažai išdalinom laikraščių, vienu metu net trūko. Bet tada Arnas užvežė naujų. Konkurentų nebuvo, realiai šventėje kas antras trečias su laikraščiu rankoje buvo.
Žmonės gana geranoriški, jeigu prieini su šypsena. Matyt, Kėdainius jau laiko Viktorui prarastu kraštu. Dar kokie trys klausė: ar čia ne valstiečiai? Kai atsakiau ne, tada gerai, įdomu. Dar vienas vyras sako: nereikia laikraščio, bet nugirdo iš kolegos, kad čia V.Radžvilo partija, apsisuko ir sako: jei Radžvilo, tai reik paimt, jis mano kaimynas buvo.
Pabaigoje, jau einant link mašinos, nugirdom, žmonės sako: va, gerai jiems, po 200 eurų gaus už dalinimą. Atsisukau, sakau: savanoriškai čia. Sako: tai gal kandidatas esi, dėl to? Sakau, kad irgi ne, tiesiog noriu, kad jie laimėtų.