Algimantas Rusteika. Nepriklausomybės karta – už malonų kelią į nebūtį?

Prarastoji Nepriklausomybės karta. Mes praradom jaunimą, taip, ne visą, bet prarandam tikrai didžiąją dalį. Tokio masinio abuojumo ir bukumo nemačiau per savo šešiasdešimt metų. Už Lietuvą tik „Žalgirio arenoje“? Suklaupsim už svetimuosius, kada ekranas pakvies, o čia tegu viskas eina skradžiai?

Sakot, senolio pezalai? Bet mes mokėjom atskirti melą ir propagandą, norą mums įteigti kam nors naudingus požiūrius ir vertinimus, mokėjom skaityti tarp eilučių ir supratom Ezopo kalbas.

Mūsų muzika buvo protestas. Ir menas buvo protestas. Eilės ir atsiskyrimai buvo protestas. Mūsų meilė buvo protestas ir pabėgimai į save. Mes buvome mes, o jie buvo ne mes. Ir ribą suprato visi, ir nieko nereikėjo nei klausti, nei aiškinti.

Mūsų pasaulis buvo tikras. Mes atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso. Mūsų širdys ir akys reikalavo permainų, žvakės buvo mūsų rankose, ir Cojus buvo gyvas.

Mes mokėjom kritiškai mąstyti, iš tendencingų žinių ir nutylėjimų krūvos patys susidarydavom nuomonę. Atskirdavom tai, kas tikra ir nuoširdu nuo to, kas tokiais tik apsimeta, ir jie mums buvo juokingi. Turėjom gerą, žiaurią ir bjaurią mokyklą.

O gal todėl, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda? Tai kiek tada už vieną nemuštą? Jie taip nemoka, nes taip negyveno, ir mes kalti, nes norėjom juos nuo to apsaugoti. Didelė dalis jų nieko nebenori, malonumas yra Dievas, o nemalonumas – velnias.

Svarbiausia, kas mano kelnėse ar kelnaitėse vyksta. Taip, tai jaunam normalu, bet gyventi taip, kad tavęs nebūtų? Būti tokiems naiviams, kad tikėtum viskuo, ką tau sako? Jie nori lengvumo ir nenori kančios, kurią duoda tiesa. Jie laisvi, bet nežino, kas tai yra.

Jiems reikia paprastumo, žaidimų ir primityvių nuomonių. Jų muzika ne protestas, o pašaipa, jų menas ir eilės yra pašaipa, net jų meilė yra pašaipos neigimas. Pašaipa yra svarbiausia ir leidžia jiems pabūti svarbiems. Jie nori būti kaip visi, o visi nori norėti to, kas blizga, patogu ir ką ekranai parodo.

Jie viską žino, viską supranta, bet nemoka ir nenori skirti melo, nes taip patogiau. Smerkia tai, ko nežino, ir myli tai, ko nematė. Jie nenori kritiškai mąstyti ir patys galvoti, nes per sunku, o sunkumo jie neapkenčia.

Jie nemato tamsos ir bijo jos, todėl nutyla ir užsimerkia. Įsikalba, kad išsaugojus šimtą varlyčių ar nupirkus vargšams pakelį makaronų, esi nebekaltas, kad pasaulio šviesa yra jie ir už nieką nereikia mokėti.

Jie jaučia esantys silpni ir buriasi į gaujas, argumentais tampa patyčios ir primityvumas. Jie yra geri, tik nori apsisaugoti. Jie tiesiog nesupranta, kad gali būti kitaip ir kad nėra taip, kaip norisi ir lengva būti.

Taip, jie jauni ir visas nusivylimų okeanas prieš jų akis. Myliu juos ir jų gaila, nes tai mūsų kaltė ir ateitis. Man sako: pesimistas, pesimistas, bet aš tiesiog matau, kas yra, ir bandau pasakyti: tai malonus, fainas kelias į nebūtį.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
25 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
25
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top