Štai nuostabi moteris – protinga, švelni, turinti Dievo dovaną mylėti. Seksuali iki beprotybės – kiekvienas apie tokią masturbuodamasis svajoja. Ištikima, dora, su ja niekada nenuobodu. Puiki meilužė, mama vaikams, draugė ir mylimoji.
Tačiau bėda – jai ant užpakalio devyniais centimetrais per daug, ant priekio, šešiais per mažai. Nosis net puse colio ne tokia ir lūpų linija kažkaip kažkokia, plaukų nedaug. Su talija ir kojomis irgi ne kas.
Mišios. Niekas į ją nepažiūrės, nuo mokyklos nevykėlė. Nugyvens ir numirs viena ar su kokiu sofos priekvaiša, niekas net nepastebės, nei kad ji buvo, nei kad jos neliko. Nelaiminga ir vieniša kaip žvirblis troleibusų depe. Nebent ras pasitenkinimą moksle, taps nuoboda politike ar feministe voro akimis.
O štai pliušinė idiotė, mylinti tik savo užpakalį ir priekį. Tepinėlyje proto neaptikta, ištikima kaip rujojanti katė – guls su bet kuo, pas kurį ilgas ir didelis euras, nors seksualumo turi kaip taburetės skylė. Šeima ir vaikai – tik toks žaidimėlis pinigiukų iščiulpimui. Su ja pakalbėti ilgiau dešimties minučių – kančia.
Bet va su centimetrais viskas tvarkoj, todėl visi tik į ją ir spoksos. Sėkmingai ištekės ir numelš tuntą vyrų – tie tik kalbins, vizgins uodegytes, tik žvilgčios įsiteikiamai į akis. Gyvens ir numirs pirmuosiuose puslapiuose ir pasilaidos šalia Algirdo Mykolo Brazausko raudonmedžio grabe su Svarovskio kristalais.
O dori ir skaistūs kaip saulė – „kol mirtis mus išskirs“ – deputatai, pas kuriuos dabar mada dukras į žmonas imti, vis nerimsta apie seniausią pasaulyje profesiją! Negražu, negerai, kaip taip galima, reikia kovoti! Bauskime klientus! Jei žolytę – kaltas pardavėjas, jei pusytę – kaltas pirkėjas!
Bet juk tai – pats sąžiningiausias amatas, skaidriausias verslas, velniai griebtų. Asortimentas, prekė – čia, dabar, prieš akis, visos procedūros aprašytos ir kaina nurodyta, nepatinka – eik lauk. Gausi viską, ką pasirinkai iš meniu, jokios apgaulės, tokia medicininė paslaugėlė – kaip kokį inkštirą išspausti.
Pamokslininkai ir davatkos – pasivaikščiokit po gyvenimo mugę, įsijunkit ekranus. Apstulbsit, kiek save aukcionuose parduodančių, šimtai ir tūkstančiai šurmuliuoja studijose, gatvėse ir kompanijose. Solidžios ir smarkiai gerbiamos, puikiai apsirengę, išsidažę visomis karo spalvomis. Moralė vienkartinė – pripučiama.
Sąžiningumai didžiuliai, kas antrame sakinyje, akių vartymas, padūsavimai, miglotas žvilgsnis, verčiantis sudrebėti – „ak, koks tu protingas, mielasis, tai ne tie“. Kuo ilgiau iš tolo rodyti ir neduoti – ir durnelis su stora pinigine ištirpsta.
Vienas perka šiaip, kaip naujesnį modelį, o kitas, žiūrėk, ir rimtai patiki. Suvaidinta meilė, apgaulė dar niekam neprasidėjus ir sugriautas vyruko, negalinčio susitvarkyti su savo draugeliu, gyvenimas. Kai pagalvoji, taip asilams ir reikia.
Tai kas čia tau, Algiuk, nepatinka? Ogi vertinimai: mergšė prie stoties yra pasaulio blogybių įsikūnijimas, o kokia nors bufetininkė ar safari mėgėjo gyvenimo meilė neišlipa iš žurnalų. Šimtai tūkstančių skaito, mėgdžioja, laiko sėkmės pavyzdžiais. Žodžiais pavydžiai šaiposi ir neva smerkia, o patyliukais tuo tegyvena ar bent graudžiai geidžia to paties ir taip pat.
Kiekvienoje giminėj ar draugų rate tokių nors su BMW vežk. Veidmainystė – blogis ne vien politikoje, kurios nekeikti – blogas tonas, bet ir keikiančių geriečių kasdienybėse. Tuose paprastuose gyvenimuose, kuriuose lindime, ir vertinimuose, kurie niekam per daug nebeužkliūva.
Apgaulė greta ir kasdien – beveik norma. Kai žodžiais keikiamas tikslo siekimo būdas, bet visuotinai žavimasi rezultatu. Nespirgėkit, čia ne apie visas, bet tiesiog paklauskit, kas blogiau – parsiduoti už pinigus be apgaulės pusvalandžiui ar su apgaule visam gyvenimui?
Ir dauguma tuoj rimtais veidais ims aiškintis, kas labiau apsimoka.