Yra sprendimų priėmėjai, net kioskelio savininkas savo kioske priima sprendimus. Yra pavaldiniai, kurie vykdo kitų nurodymus. Ir yra patarėjai, kurie pataria, bet už nieką neatsako, o tik pakomentuoja įvykius ir kitų priimtus sprendimus. Tai ne tik pareigybės.
Tai ir mąstymo, ir asmenybės tipai. Visą gyvenimą prabuvus patarėju ir pasiėmus patarėjais krūvą kitų patarėjų, gali būti patarimų čempionu, bet sprendimų priėmėju niekada netapsi.
Tada vadovavimo tiesiog nelieka, jis nei geras, nei blogas – tiesiog joks. Ir sprendimų priėmimo paprasčiausiai nėra, nes tokio organo Dievas nedavė. O jei tie patarėjai kaip asmenybės ir patys yra tik patarėjai ar(ir) savo sričių elito lobistai – prognozė bloga.
Ir vietoj prezidento turime Vyriausiąjį komentatorių, komentuojantį įvykius ir kitų sprendimus. Nesitapatinantį ne tik su jokia politine jėga, kas suprantama, bet ir su jokia politikos kryptim, jokia vertybine orientacija, valstybingumo problematikos suvokimo sistema ir sprendimų logika.
Be to kryptingų sprendimų nebūna ir būti negali iš principo, lieka tik bedantės kalbos apie geroves ir esamybės stagnacija. Joks žmonos žavesys, patarėjų parašyti beskoniai skaitalai ir reikšmingos minos to neišgelbės. Ir vargu ar liko Lietuvoj žmogus, kuris to bent nepradėtų suprasti.
Ką gi, ir už tai likimui ačiū – aukštas ir gražus patarėjas vis dėlto nepalyginamai geriau už sunkiasvorę, amžinai susiraukusią Mykolo Burokevičiaus partškolos kadravykę. Tiesiog eilinį kartą neturėsim vilčių, bet turėsim dar vieną įvykių komentatorių.
Nusiminti neverta, nieko naujo nevyksta. Politinis mano Tėvynės nuosmukis tęsiasi toliau. Kas Dievo – Dievui, kas Cezario – Cezariui, o kas patarėjo – patarėjui.