Jie išmokys ką, kaip ir kada gerti, ką valgyti ir ko ne. O kaip piliulių nuo galvos ar trydos nusipirkti – tai jau tikrai. Nurodys kaip vaikus daryti ar nedaryti, kaip juos auklėti, ką apie seksą jiems sakyti ir nesakyti, kaip bausti ir mylėti.
Čia nėra žmonių, tik mokesčių mokėtojai. Mus išmokys, ką feisbukuose rašyti ir nerašyti, kaip reikia teisingai galvoti ir neteisingai negalvoti. Ką mylėti ir ko neapkęsti, kaip valytis dantis ir užpakalius, kuo tikėti, kaip gyventi ir už ką nemirti. O kiek dar mūsų laukia!
Išmokys taisyklingai ir teisingai kvėpuoti – yra ir toks mokslas, nurodys, kokius ženklus segtis per šventes, kaip prisiminti savo praeitį ir vaikystę, kaip gėdytis to, koks esi ir ką galvoji ir nesigėdyti už tuos, kurie to nesigėdija, nors tai buvo gėda per amžius.
Kiekvieną vakarą išgirsti naujus pamokymus ir pamatai naujus priešus, kuriems tas nepatinka, bet tyli, nes nėra nei kur, nei kam tą pasakyti, o ir jei būtų – niekas tavęs nesiklausys, o jei paklausys – neišgirs.
Kas vakarą po sunkios darbo dienos su nerimu įsijungi dėžę – už ką dar gali tave nubausti, kas dar negalima taip, kaip nori ir teks daryti kitaip, kaip niekas nenori? Ar dar yra nors viena, pati menkiausia buities smulkmena, kur gali jaustis laisvas nuo jų valstybinės akies pro kameros durų skylutę?
Ar yra vieta, kur nėra nustatyta privalomų tvarkų, mokesčių, baudų? Kur nebūtų kontoros, kuri prižiūrėtų, tikrintų, atvyktų naktį ir išsivežtų tavo vaikus pagal pavydaus kaimyno skundą, surašytą protokolą ar ką nors konfiskuotų? Ir nepaliauji stebėtis jų išradingumu sugalvoti kasdien po naują nesąmonę.
Siutina ne idiotų ir fliugerių fiesta, o jų sugebėjimas paveikti visuomenę. Ir žmonių abejingumas, prisitaikymas prie totalinės kontrolės, noras priimti veikimo laisvės ir savarankiško gyvenimo suvaržymus kaip rūpestį visuotiniu gėriu, kuris yra tik imitacija ir niekam iš sprendimų priėmėjų nei per plauką nerūpi.
Būna nusivylimo valandų. Nebegaliu žiūrėt į tuos bėgimus už laisvę, nepriklausomybę ir švelniakailių gyvūnėlių teises, žvaigždučių važinėjimus į Afriką už aukotojų pinigus nuvežti dviratukų badaujantiems vaikučiams, esamus ir buvusius valstybės vadovus, pilstančius ubagams maltiečių sriubą. Ir jaunus, gražius, gerus ir protingus idiotus, kurie tuo pasitiki ir tiki.
Nusibodo žiūrėt, kaip kasdienine, totaline gyvenimo kontrole ir vis didesniu ir didesniu laisvės suvaržymu dangstomas nieko neveikimas, valstybei tirpstant kaip sultinio kubeliui ir tautai baigiant išsivaikščioti. Kaip naujausiems, efektyviems vaistams reta liga sergančių vaikų gelbėjimui keleto tūkstančių nėra, o niūraspalvio auksavabalio stebėsenai modernių technologijų pagalba pusantro milijono – yra.
Išgelbėtojas buvo atėjęs, bet mes jį nužudėm ir nieko daugiau nebebus. Tikrieji išgelbėtojai gyvena virtuvėse ir miegamuosiuose, ir prie televizorių laukia Godo. Neteisus buvo KGB pulkininko palikuonis, naujosios politikos mesijas – nenusipelnėme gyventi geriau. Nusipelnėme to, kas yra.
o meldėsi:
———
11. Jėzų prikala prie kryžiaus
ĮŽEIDIMAIS, blogomis nuotaikomis, pykčiu, neapykanta,
kerštu, apkalbomis žudome kitų sielas.
Jėzau, mokyki mane kitų laisvės nevaržyti,
duoki ištvermės iškęsti visus sielvartus, skausmus,
paniekas, užmiršimą, o jei reikės, ir karčią mirtį,
tik nebauski amžinuoju pasmerkimu manęs ir
mano Tautos.
tai jau taip.
Istorijos ratas apsisuko. Rodos, taip seniai buvo vergovinė santvarka, ir vėl ji ateina. Jau sukurta nemažai kino filmų apie Žemę netolimoje ateityje- kai yra JIE (su neužmirštuolėm atlapuose?), visko pertekę ir susigriebę neribotą valdžią, ir MES- sučipuoti beteisiai darbininkai, kontroliuojami žiaurių bejausmių robotų.
Gal anksčiau pasipriešinę sugebėtume lengviau sunaikinti artėjančią vergovę?
Vyksta ne kas kitas kaip turto perėmimas superkant valtybių suverenitetą už pripieštus popiergalius – visos valstybės prasiskolinusios – net JAV, viskas vyksta pagal Biblijinę ST JAHVĖS koncepciją – valdymas per skolinimą ir palūkaninkavimo sisitemą.
realiai kovojome ne už laisvę o už socializmo pakeitimą kapitalizmu ir išnaudojimą
prie nuolat besikartojančių aukojimų [juk tokiais juos padarėme] varguoliams, Maltos sriubos lėkštei [o dar kai ją pilsto premjeras], pastovių kaulijimų ir išmaldų, kai buvo galima apsieiti be viso šito…. Juk buvome turtinga, soti valstybė.KĄ ne taip padarėme? Kaip visa tai pakeisti? Ar pakeisti iš viso įmanoma?.Nejaugi nėra , kas apie tai galvoja?.Tikėkimės – YRA……
Kai seime vienbalsiai priėmė vaikų paėmimo iš namų įstatymą,supratau,kad gal ten paleidžia kokias dujas,kai neveikia paprastas žmogiškas protas,ką išgyvens vaikai,motinos,močiutės.NĖ VIENAS net nesusilaikė.Dirba tūkstančiai soc.darbuotojų,maisto sandėliai pilni,tai kokios dar akcijos,kokios sriubos?Negi mūsų valdžios vyrai vieniši,ar jų žmonos negali pasakyti apie tas įstatymines nesąmones?Mes,kaip toj dainelėj,gėrėm,baliavojom ir prabudom per vėlai.Abejingumas užvaldė,pirmiausia po 2009 m.riaušių malšinimo ir po 2012 m.gegužės,kai valstybės vardu buvo mušami beginkliai ir trypiama trispalvė.
Nusipelnėme gyventi geriau, sąrašas pridedamas.
Depresija sklinda. Vakare iš įjungtų dėžių. O gyvenimas (ir žmonės)įvairiaspalvis, paveikus mūsų apsisprendimams ir pasirinkimams. Tikėkime ir būkime ryžtingi.
Atrodo, kad per rinkimus išsirenkama tautos išlaikytinius: iš jų naudos jokios, tik vis didėjantys poreikiai, brangesnės mašinos, prabangesni namai, vaikai prestižinėse užsienio mokyklose ir nesiliaujantys prašymai paremti varguolius, kurios tie išrinktieji visai nustekeno… Ponai, ar nepastebime, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje? Nešame juos ant savo kupros ir šloviname botagą, kurio jie mus plaka, o dar net neturime teisės nei padejuoti.
Ir man bjauru girdėti apie tariamų ,,žvaigždučių važinėjimus į Afriką už aukotojų pinigus nuvežti dviratukų badaujantiems vaikučiams, esamus ir buvusius valstybės vadovus, pilstančius ubagams maltiečių sriubą”.