Jie išmokys ką, kaip ir kada gerti, ką valgyti ir ko ne. O kaip piliulių nuo galvos ar trydos nusipirkti – tai jau tikrai. Nurodys kaip vaikus daryti ar nedaryti, kaip juos auklėti, ką apie seksą jiems sakyti ir nesakyti, kaip bausti ir mylėti.

Čia nėra žmonių, tik mokesčių mokėtojai. Mus išmokys, ką feisbukuose rašyti ir nerašyti, kaip reikia teisingai galvoti ir neteisingai negalvoti. Ką mylėti ir ko neapkęsti, kaip valytis dantis ir užpakalius, kuo tikėti, kaip gyventi ir už ką nemirti. O kiek dar mūsų laukia!

Išmokys taisyklingai ir teisingai kvėpuoti – yra ir toks mokslas, nurodys, kokius ženklus segtis per šventes, kaip prisiminti savo praeitį ir vaikystę, kaip gėdytis to, koks esi ir ką galvoji ir nesigėdyti už tuos, kurie to nesigėdija, nors tai buvo gėda per amžius.

Kiekvieną vakarą išgirsti naujus pamokymus ir pamatai naujus priešus, kuriems tas nepatinka, bet tyli, nes nėra nei kur, nei kam tą pasakyti, o ir jei būtų – niekas tavęs nesiklausys, o jei paklausys – neišgirs.

Kas vakarą po sunkios darbo dienos su nerimu įsijungi dėžę – už ką dar gali tave nubausti, kas dar negalima taip, kaip nori ir teks daryti kitaip, kaip niekas nenori? Ar dar yra nors viena, pati menkiausia buities smulkmena, kur gali jaustis laisvas nuo jų valstybinės akies pro kameros durų skylutę?

Ar yra vieta, kur nėra nustatyta privalomų tvarkų, mokesčių, baudų? Kur nebūtų kontoros, kuri prižiūrėtų, tikrintų, atvyktų naktį ir išsivežtų tavo vaikus pagal pavydaus kaimyno skundą, surašytą protokolą ar ką nors konfiskuotų? Ir nepaliauji stebėtis jų išradingumu sugalvoti kasdien po naują nesąmonę.

Siutina ne idiotų ir fliugerių fiesta, o jų sugebėjimas paveikti visuomenę. Ir žmonių abejingumas, prisitaikymas prie totalinės kontrolės, noras priimti veikimo laisvės ir savarankiško gyvenimo suvaržymus kaip rūpestį visuotiniu gėriu, kuris yra tik imitacija ir niekam iš sprendimų priėmėjų nei per plauką nerūpi.

Būna nusivylimo valandų. Nebegaliu žiūrėt į tuos bėgimus už laisvę, nepriklausomybę ir švelniakailių gyvūnėlių teises, žvaigždučių važinėjimus į Afriką už aukotojų pinigus nuvežti dviratukų badaujantiems vaikučiams, esamus ir buvusius valstybės vadovus, pilstančius ubagams maltiečių sriubą. Ir jaunus, gražius, gerus ir protingus idiotus, kurie tuo pasitiki ir tiki.

Nusibodo žiūrėt, kaip kasdienine, totaline gyvenimo kontrole ir vis didesniu ir didesniu laisvės suvaržymu dangstomas nieko neveikimas, valstybei tirpstant kaip sultinio kubeliui ir tautai baigiant išsivaikščioti. Kaip naujausiems, efektyviems vaistams reta liga sergančių vaikų gelbėjimui keleto tūkstančių nėra, o niūraspalvio auksavabalio stebėsenai modernių technologijų pagalba pusantro milijono – yra.

Išgelbėtojas buvo atėjęs, bet mes jį nužudėm ir nieko daugiau nebebus. Tikrieji išgelbėtojai gyvena virtuvėse ir miegamuosiuose, ir prie televizorių laukia Godo. Neteisus buvo KGB pulkininko palikuonis, naujosios politikos mesijas – nenusipelnėme gyventi geriau. Nusipelnėme to, kas yra.

Rašyk protingiems – kvailiai nesupras, o protingi įsižeidę užpuls būriais. O jei durniams, tai protingi neskaitys, o idiotų prigarmės begalė. Nepatiks – nesipiktinkit, nes gal ne jums skirta. O jei taip atrodo – laikas susirūpinti.

Aš apie tai, kad istorija mėgsta būtąjį dažninį. Kas buvo tragedija, pasikartoja kaip komedija. Aname griūvančiam pasaulyje jie mus laikė neišmanėliais. Tiesiai į akis nesakydavo, bet visaip duodavo suprasti. O spaudoje ir respublikinėje TV tai rėždavo atvirai.

Sėdi pas kokį vykdomojo pirmininką dėl kokio nors labai išmintingo sąjūdiečių ar žaliūkų reikalavimo – ir bemat užmėto dešimtimis specialistų išvadų, kad tai yra neįmanoma, kenksminga ir kvaila. Durneliai, ko norėt. Bet vis tiek priimdavo, kalbėdavosi, kažką suderindavo. Nes vaidino, kad ir jie su žmonėmis. Ir jų akys buvo sklidinos baimės. Mes nebijojom, o jie bijojo.

Dabar tie, kuriuos anie laikė neišmanėliais, patys kitus laiko neišmanėliais. Tik pasigavo naują žodį – populistai. Viską, kaip turi ir neturi būti, žino tik jie. O visi, kuriems atrodo kitaip, yra populistai. Geriau – patyręs, kaip sakė kadaise irgi neišmanėliu pabuvęs, dabar kanonizuotas senelis. Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos.

Tik šioje komedijoje nuo tragedijos yra skirtumėlių. Dabar jie tą sako ne už akių. Ir niekas jūsų kabinetuose pagal skambutį nepriims – prašom registruotis į priėmimą. Jei labai pasiseks, prieis eilė po kokio pusmečio. Ir jų veiduose baimės nebepamatysi. Ne jie mūsų, o mes jų bijom.

Po valdžios kapotu spengia įtampa tarp dviejų kraštutinumų. Pirmasis – viskuo nepatenkintieji, amžinai nuskriausti, kuriems visas pasaulis skolingas ir viską turi duoti. O jie tik ims ir toliau nepatenkinti bambės, kad mažai, ne tą ir ne taip padavė. Gyvenimas jiems – didelė ir neišsprendžiama problema, dėl kurios kalti kiti. Nors patys nepakrutins subinės, kad dėl savęs ar kitų nors ką nors padarytų.

Tai pašalpų gavėjai – čia ne apie pinigines išmokas, o apie žmonių pasaulio vaizdelį. Neapkenčia valdžios, bet ką nors gero nuveikti bijo, nenori ir nesugeba. Revoliucingiausias proletarinis sluoksnis, kuris suiručių atveju ateina plėšti parduotuvių ir pleškinti rūmų. Prisišnioję, kvatodami begalinėmis eilėmis šalia užspardytų ponų prievartauja turtingas ponias.

Kitas kraštutinumas – viskuo patenkintieji. Amžinai teisūs, kuriems dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių, dėl tėtukų ir mamyčių įdirbio privatizavimo loterijoje ar žemgrobystės epochoje atsitiktinai pasisekė. Arba užsidirbo užpakaliais, priekiais, papais, apgavystėmis ar viešaisiais pirkimais. Jie įsivaizduoja, kad savo protu ir darbu sukūrė tai, ką netyčia turi. Kaip vėžių kibire jų knibždėte knibžda gyvenimo blūdo puslapėliuose.

Tie tai amžinai viskuo patenkinti ir aršiai pikti ant nepatenkintųjų. Ir bijo, kad anie neatimtų to, ką turi. Jokių problemų nemato, o jei pastebi – patys kalti tie, kuriems blogai. Ir taip pat nepakrutins subinės, kad kas nors pasikeistų. Valdžios nemyli, bijo ir visada ją solidariai gina, nes valdžiai reikia kuo daugiau patenkintųjų, o jiems – valdžios, kad apgintų nuo nepatenkintųjų.

Ir tie, ir kiti yra mažumos. Viduryje dauguma tų, kurie sunkiai dirba ir nieko dėl nieko nekaltina. Yra patenkinti tuo, ką turi ir kas yra, nes kito gyvenimo nebus. Kurie brangina kiekvieną dieną. Turi problemų ir jas sprendžia, kaip sugeba. Kurie sukuria viską, kas yra. Kurie moka mylėti ir atleisti. Kurių akys būna gyvos ir kartais nušvinta. Ir nėra jose melo.

Tačiau jų nepastebi nei vieni, nei kiti. Nei akyloji žiniasklaida, nei televizijų vamzdžiai, nei politikai su varlytėmis pakaklėj. Niekam jų nereikia ir niekam neįdomūs. Nors jie ir yra tikrasis gyvenimas. Bet jiems kartais atrodo, kad yra už tikrovės ribos, kitoje veidrodžio pusėje. Kad jie nematomi žmonės ir gyvena Marse.

Ką padarysi, kraštutinumai – vidutinybių privilegija. Viešajame menkystų paplūdimyje normalus žmogus pasijunta nuogas. O vidutinybės vaikštinėja reikšmingai pasipūtusios. Tiems skirta viskas – valstybės dainų dainelės ir propaganda, pokalbių šou ir panoramos, politikų davimas garo ir protinguolių komentarai. Nes vidutinybė gyvena kiekviename ir per ją lengviausiai esi pasiekiamas.

Jeigu normalaus žmogaus šiame pasaulyje nebūtų, jį reikėtų sugalvoti. Nes kitaip kas gi būtų dėl visko kaltas ir visiems skolingas? Ko neapkęstų ir bijotų ir patenkintieji, ir nepatenkintieji? Kas sukurtų viską, ką ir tie, ir kiti visaip pasiima ir gauna? Bet kai tik toks ateina ir prabyla – kaipmat prikala prie kryžiaus.

Vidutinybės yra viskas, o mes esam niekas. Demokratija veikia ir viskas yra taip, kokia viešpataujanti dauguma, nors jų ir ne daugiau. Tikroji dauguma jaučiasi mažuma, yra apkvailinta, išsigandusi, pasimetusi ir bejėgė. Apsidairykit, pažiūrėkit į akis ir pajusit.

Nieko nuostabesnio dabar negali būti – tokia dauguma, broliai ir seserys. O visa kita tik mūsų svaigalai. Nenusipelnėme gyventi nei geriau, nei blogiau. Nusipelnėme to, kas yra. Ir kitaip nebus, kol tokie būsim.

algimantasrusteika.wordpress.com