Kaip žinoma, nervų gydytojai gydo nervus, plaučių – plaučius, užpakalio – užpakalį, odos – odą. Vadinasi išeina, kad šeimos gydytojai gydo šeimas. Tik ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?
Štai seniai seniai buvau kvailas spuoguotas paauglys ir šeimos neturėjau, bet turėjau 14 ir visokias mergas visaip jau sapnuodavau. Tai tėvai palikdavo vieną namie ir, tik įsivaizduokit, niekas manęs neatimdavo! O kai kartais suskausdavo ausytę, tai paskambindavau, nepilnametis ir labai pažeidžiamas, tačiau gerai išsimiegojęs apie 11.00 a.m. pats į polikliniką!
Pas ką – pas ausų? Tai ateikit 16.30. O jei labai skauda, tai ir be numeriuko ir eilės priimsim, tik pasiimkit registratūroj kortelę… Ir nueidavau, pasiimdavau, ir priimdavo, ir nereikėjo tėvų parašo ar notaro, kad neturi absoliučiai jokių pretenzijų, jei kartais kabinete nuvirtęs numirčiau.
Ir po valandos turėdavau jau lašiukų, o jei uždegimas – ir antibiotikų. Mielos supermamytės, galit čia isterijoje aukštielninkos negriuvinėti, nes ausų uždegimų virusinių praktiškai nebūna.
Jei dabar, tai mane atimtų ir išnuomotų globėjams. Ir pirmiau dabar reikia „pas šeimos“. O pas tą „šeimos“ tai artimiausias numeriukas po savaitės. O po to „pas ausų“ – dar po trijų.
O jei širdelė skauda, tai pas karddiologą po trijų-keturių mėnesių prašom. Na, žodžiu ar taip, ar taip paimsi, bet paimti nėra už ko, nes jau arba miręs, arba, geriausiu atveju – kurčias.
Taip dirba mūsų pažangiausia, reformuotų reformų sistema. Pasirašykit, kad iš anksto sutinkat su viskuo, ką darysim ir ko nedarysim, ir kad neturėsit mums jokių pretenzijų, jeigu ką – kitaip mes iš viso nieko nedarysim!
Nebijokit, brangūs Lietuvos žmonės, jeigu netyčia numirsit ar šiaip jums gyvenimą apšiksim. Taigi juk sudarysim komisiją iš tų, kurie apšiko, ir ištirsim!
Apsaugok, Dieve, nuo tų, kurie ateina mus nuo mūsų išgelbėti. Politikai yra kaip žvakutės – vieni atneša šviesą į mūsų namus ir šventyklas. Kiti skirti įsikišti į užpakalį.