Algimantas Rusteika: Pabaigos pradžia

Na ką, žaidimas įsibėgėjo, artėja atomazga, kuri bus tokia, kokios niekas neplanavo. Ir truks tiek ilgai, kad daugeliui nusibos laukti rezultato, kurį laukimo nuovargiu pasinaudodami laimės tie, kurių dabar net vardų nežinom. Ir jie patys dar apie savo būsimas pergales nežino. Sužinos.

Didžiojo geopolitinio žaidimo Europoje ketvirtasis kėlinukas. Subyrėjus SSSR imperijai, karais perdalinta Jugoslavija, iki kito pasidalinimo nubrėžtos laikinai amžinos, kruvinos ribos Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje. Keičiasi jėgų pusiausvyra – vėl kitos įtakos zonos. Atėjo eilė Baltarusijai – kam atiteks paskutinis skanus, dar nesuvirškintas kąsnelis Europos centre?

Sena tradicija – per kiekvienus A.Lukašenkos rinkimus Vakarai pafinansuoja opoziciją, ta paprotestuoja, gauna bananų ir nusiramina iki kito karto. Nemažai mūsų šauniųjų saugumiečių grynųjų dolerių maišų gabenime baltarusiams sudalyvavo. Buvęs komjaunimo aktyvistas ir antisąjūdininkas D.Jurgelevičius, patapęs Nepriklausomos Lietuvos VSD direktoriaus pavaduotoju, netikėtai praturtėjo ir net TV kanalą Gruzijoje nusipirko. O apie tai pažadėjęs netylėti V.Pociūnas netikėtai Breste iškrito pro langą, bet tai jau kita istorija.

Taigi Vakarams ir nusibodo visus dykaduonius šerti. Užtat, tą jėgos vakuumą iš žvalgybininkų pajutę, šiemet sukruto prakeiktieji rusai. Trečią dešimtmetį laviruojantis tarp Briuselio ir Kremliaus A.Lukašenka šiems nusenusiems partneriams nusibodo kaip sena merga, kuri vakarėlyje nepabaigiamai krizena ir varto akis, bet nė vienam neduoda. Dabar nuspręsta – teks duoti, neišsisuksi.

Kamuojama geismo kuo greičiau baigti Nordstream-2, kad pabaigtų su Ukraina, Maskva įvarė A.Lukašenką į kampą. Naftos ir dujų kainų lengvatų nebėra ir nebebus, o didžioji Kremliaus priešė, finansuojanti jo karines galias dujoeurais Naujojo Reicho Europos Sąjunga reikalauja demokratijos, tolerancijos fiestų ir savo teisėtos dalies. Teliko juokai – susitarti ir pasidalinti, tik tam pirmiau reikėjo užlaužti kaip reikiant „batką“.

Viskas buvo užsakyta prieš rinkimus, kurių metu rinko ne tik A.Lukašenką – teko pasirinkti ir jam. Be abejo, Rusiją – variantų daug, bet finalas tas pats. Laimėsi rinkimus lengvai – toliau smaugiam, laimėsi sunkiai – organizuojam baltarusišką Maidaną. Nugalėsi protestuojančius – nusilpęs būsi nuolaidesnis, negalėsi nugalėti – pats atšliauši ir sutiksi su bet kuo. Pralaimėsi – suteiksim brolišką pagalbą ir padėsim susitvarkyti kaip Donbase.

Baltarusių žvalgyba veikia, A.Lukašenka daug ką sužinojo ir ruošėsi. Iš anksto viešai paskelbė apie pavojų, pakeitė gynybos ministrą, saugumo struktūrų vadovybę, įvykdė kariuomenės manevrus, kuriuose buvo mokomasi operatyviai permesti dalinius ir veikti šalies Rytuose, prie sienos su Rusija. Galvojat šiaip sau tuo metu į Minską atlėkė JAV valstybės sekretorius M.Pompeo? Ilgai užsidarę kalbėjosi apie orą ir grybus?

A.Lukašenka, be abejonės, suprato, kad žaidimo aikštelėje Maskva–Briuselis jam šansų nebėra ir jis yra nurašytas. Įdomumas tas, kad patys šio žaidimo šeimininkai nurašyti ir nebeturi perspektyvų, jų įtaka liko tik tuose regionuose, kurie yra prie jų sienų. Dabar didysis žaidimas Europoje prasideda tarp Amerikos ir Kinijos, kurios nesuinteresuotos atiduoti Baltarusiją už dyką. JAV nesirengia leisti nesusimokėjus geros kainos imtis jėgos, Kinija, su kuria A.Lukašenka puikiai sutaria ir jau vykdo krūvą projektų, duotų pinigų, kurių nedavimais gąsdinama, bet irgi ne už dyką. Vienintelė sąlyga – situaciją privalai sukontroliuoti pats ir užtikrinti stabilumą po rinkimų.

Ir štai rinkimuose atsiranda „antisisteminė“ opozicija A.Lukašenkai – vienas už kitą prorusiškesni kandidatai į prezidentus, vatnikai ir „krymnašai“. Atsiunčiami turistais apsimetę profesionalių galvažudžių, treninguotų žaliųjų žmogeliukų daliniai kruvinoms riaušėms ir suirutei organizuoti. Kaudamasis už savo asmeninį išlikimą ir, kas neabejotina, – už savo gyvybę, A.Lukašenka veikia ryžtingai. Konkurentus ir dalį atsiųstų žmogeliukų neutralizuoja, rinkimai įvyksta su begale pažeidimų.

Prasideda protestai, iš pradžių ne itin taikūs ir smurtingi iš abiejų pusių, kur beveik nematyti vėliavų, vien įtūžę veidai. Briuselis, Maskva, Pekinas ir Vašingtonas reikšmingai tyli laukdami, kaip susiklostys situacija, kas paims viršų, su kuo reikės derėtis ir ką papirkti. Paleidžiama nuo grandinės riaušių policija, jaunų, sportiškų ir agresyvių vyrukų protestai nuslopinami žiauriai ir negailestingai, įbauginimui sulaikant ir daužant net atsitiktinius praeivius, moteris ir paauglius.

Atrodo, viskas baigsis kaip visada, „batka“ pradeda net atsipalaiduoti. Tačiau kabinetuose suplanuoti galios žaidimėliai ir jėgos sprendimai sutinka netikėtą ir neįveikiamą kliūtį. Į sceną įžengia baltarusių tauta, kurios egzistavimu iki šiol daugelis abejojo ir beveik niekas netikėjo. Ir pasako vieną žodį – NE. Jokių ES ar Rusijos vėliavų, jokių politinių (kol kas) reikalavimų, tiesiog – ne, taip nebebus.

Ir visi pasaulyje šiandien suprato, kad šitaip tikrai nebebus. Keli tūkstančiai autobusais suvežtų pakalikų ir priklausomų nuo valdžios žmogeliukų prieš šimtus tūkstančių atėjusių savo valia ir rizika su vėliavomis, ant kurių jau ir Vytis. Tai pabaigos pradžia.

A.Lukašenka prarado situacijos kontrolę, kuri buvo jo vienintelis kozirinis tūzas ir išlikimo garantija, jis jau yra nurašytas. Maskva žada, bet ar ryšis gelbėti politinį numirėlį – neaišku. Baltarusijoje nėra nei Krymo, nei Donbaso, kurių gyventojai trokštų pakartoti tų Ukrainos regionų likimą, jokių masinių neramumų, chaoso ir kruvinų riaušių – paradoksas, bet tą eliminavo pats „batka“ savo politinės mirties kaina.

Šiems keliems šimtams tūkstančių baltarusių su Vyčiais turim būti dėkingi už tai, kad planas gali nepavykti ir už kelių dešimčių kilometrų nuo mūsų sostinės neturėsim valstybės, kurioje verda kruvinas pragaras. O gal ir naujo valdovo, nepatenkinto Karaliaučiaus koridoriumi ir trokštančio laisvo servituto.

Baltarusių tautos savivoka ir tikrasis apsisprendimas prasideda. Bus nelengva, nes opozicija neturi nei vieno tikro lyderio, jokios programos ir apibrėžtų reikalavimų dėl ateities, jokio veiksmų plano ir jokios organizacijos. Po šios dienos valdžios ir jos sąjungininkų taktika pasikeitė – lauks, kol nepatenkintieji patriukšmavę grįš namo, į darbus ir viskas apsiramins, o esant nepalankiam procesui gal ištrauks koronaviruso baubą ir draudimus.

Tačiau laikas taip pat dirba ir opozicijai, nes kiekviena nepralaimėta diena mažina situacijos kontrolės galimybes, valdžia praranda iniciatyvą ir autoritetą, o autokratas, kuris nesugeba oponentų sutramdyti, yra kaip kameros „vierchas“, kurio niekas nebebijo – miręs.

Lietuvos ir jos žmonių interesas čia vienas – Baltarusijos kaip nepriklausomos valstybės išlikimas ir stabilumas. Jos virsmu į Europos Sąjungos ar Rusijos marionetę nesuinteresuoti didieji geopolitiniai žaidėjai – JAV ir Kinija, todėl yra vilčių, jog tai įmanoma. Tačiau tam šiai tautai teks nueiti ilgą ir sunkų kelią.

Dabar baltarusiai laiko savo brandos egzaminą. Ar išlaikys? Laisvė ir valstybingumas nei vienai tautai, niekada nebuvo ir nebus dalijami veltui. Visada reikia sumokėti kraujo kainą. Linkiu, kad baltarusiams ji būtų kuo mažesnė.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
15 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

Kiekvienas šimtmetis turi centrinį įvykį, kurio pasekmės būna visų kitų istorinių įvykių svarbiausia priežastis. Devynioliktasis amžius – prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų pasekmių sukurtas šimtmetis. Dvidešimtasis – Europos imperijų žlugimo ir rusų revoliucijos sukeltų pasaulinių įtakų persidalinimo karų epocha. Kokiame amžiuje gyvename ir gyvensime mes?Baigėsi socializmo ir kapitalizmo kovos ir ilgai sektos pasakos apie kokią nors konvergenciją į ateities industrinę civilizaciją, nes socializmas numirė ir jo niekur nebėra. Rusijoje dabar daugiau laukinio kapitalizmo nei pseudosocialistiniuose Vakaruose. Visi mums kasdien transliuojami kovos su komunizmu baubai – tik propagandinė kova tarp stambiųjų pasaulio valstybių, jų grupuočių ir jas valdančių klanų, o ne tarp socialinių sistemų. Kinijos savo geopolitinių apetitų interesams išlaikoma šiaurės Korėja tėra istorinės tragikomedijos butaforija.

Visą pasaulį apraizgiusios transnacionalinės korporacijos ir tarptautiniai bankai, verslo grupuočių supirkta, valdoma, politikoje didžiuliu mastu naudojama žiniasklaida – ir viskas neatskiriamai susiję su politiniais klanais ir grupuočių kova dėl įtakos sferų – tai klasikinis imperializmas. Šiuolaikiniame etape įgijęs naujų bruožų ir galimybių, tačiau bebaigiantis jas išsemti iki dugno.

Iki aukso standarto pabaigos pasaulio ekonomikoje dar galiojo tvarūs ekonominiai dėsniai ir tam, kad verslai išliktų ir vystytųsi, buvo būtina, kad visos jų paslaugos ir prekės būtų nupirktos realiais pinigais. Įvedus tuščių dolerių spausdinimo standartą ir vis didėjančias, visuotines vartojimo paskolas, atsiskaityti tapo galima būsimomis pajamomis, jas nukeliant vis toliau į ateitį. Godulys turėti tai, ko dar neužsidirbai, sukūrė vartotojų civilizaciją, kurios ekonomika turi nuolat, be perstojo, iki begalybės augti ir augti, o bet koks stabtelėjimas sukelia krizes ir griūtis.

Vis didėjanti prekių, paslaugų ir pramogų masė ir vis didesni paskolų mastai užtikrino korporacijoms ir bankams vis didesnius, plėšikiškus pelnus. Didėjo atskirtis, vis didesnė dalis visuomenės turto telkėsi vis mažesnio rato žmonių tarpe. Paskolomis supančiota ir bankams įsipareigojusi, formaliai laisva visuomenė darėsi vis labiau realiai priklausoma ir nuo bankinio kapitalo, ir nuo valdžios, vis labiau paklusni ir prisitaikėliška.

Ir tada taip susiklosčiusios, iš principo šimtu procentų kapitalistinės sistemos stabilumui išsaugoti buvo pasitelktos grynai socialistinės politikos priemonės. Dalį viršpelnių perskirstant per vis didėjančią pašalpų sistemą tapo įmanoma laikinai išvengti socialinės įtampos ir sprogimų. Tačiau buvo užaugintos ištisos parazitiškai gyvenančių, dar labiau tas įtampas didinančių liumpenų kartos, o socialinės apsaugos sistemos stabilumui išsaugoti pasitelkta masinė emigracija.

To neįmanoma buvo padaryti, nelaužant susiklosčiusių pažiūrų ir tradicijų sistemos ir nesukeliant masinio žmonių pasipriešinimo, todėl buvo imtasi visų įmanomų priemonių visuomenėms fragmentuoti, supriešinti ir suskaldyti. Tam pasitelktos kraštutinės kairuoliškos teorijos ir praktikos, orientuotos į žemiausius instinktus ir tradicijų, trukdančių naujajam imperializmui išlikti, atsisakymą. Bet kokių, kad ir mažiausių socialinių grupių teisių ir laisvių suabsoliutinimas ir visuotinės kaltės už tai, koks esi, įteigimas – kas gali būti geriau, norint priversti žmogų atsisakyti laisvės būti savimi?

Taip per porą dešimtmečių Vakarų pasaulyje susiklostė, įsivyravo ir globaliai paplito paradoksali, netgi labai įdomi ir savotiškai juokinga sistema, paremta kapitalistinio imperializmo ekonomika bei politika ir modernizuota socializmo etine bei kultūrine ideologija. Sąlyginai, kol nerastas geresnis pavadinimas, įvardinkime ją socialliberalistiniu imperializmu.

Mūsų epochos esmė – socialliberalistinis imperializmas ekonomiškai išsisėmė ir nebegali generuoti nei korporacijų pelnų tolimai perspektyvai, nei pasaulio politinio ir karinio stabilumo bei ateities. Donaldo Trumpo garbė ir tragedija tokia pati, kaip Michailo Gorbačiovo – tai žmogus, anksčiau už kitus suvokęs sistemos žlugimą ir bandantis ją išgelbėti. Bėda ta, kad žlugusios sistemos išgelbėti neįmanoma.

Neįmanoma nei sugrąžinti šviesius aukso standarto laikus, nei atkurti izoliacionistinę ekonomiką, nei atgaivinti pramoninį Amerikos kapitalą panaikinant bankinio kapitalo koncentraciją ir įtakas. Neįmanoma grįžti į ekonominę ir politinę praeitį, jokio argumentuoto ateities modelio kol kas nėra, o dabartinis kelias, kuriuo einama – į Vakarų civilizacijos pražūtį. Tą suprato visi, tačiau nei D.Trumpas, nei niekas kitas jokio plano ir naujo tikslo neturi.

Tragiška tai, kad Rytų šalys su tokiu pačiu imperialistiniu ekonomikos modeliu, tačiau turinčios labai koncentruotą valdymo sistemą, nedemokratišką, autoritarinę praeitį, tradicijas ir dabartį, šios ateinančios krizės metu gali būti stabilesnės politiškai. Ir priešininkams prarandant galią greičiau už jas – geopolitiškai pasiekti net pergalių. Sau mirties nuosprendžius nesiliaujančios pasirašinėti ES politikos kontekste tai beveik neišvengiama ir mums nežada nieko gero.

Na taip, dabar koks protinguolis paklaus: ką daryti? Nežinau. Tik tiksliai žinau, kad socialliberalistinis imperializmas miršta ir niekas nežino, kas ir kaip bus. Jokių patirčių ir kito modelio, kaip kad buvo žlungant sovietiniam imperializmui, pasaulyje šiuo metu nėra. Nuo susideginimo naujo perdalinimo beprotybėje kol kas saugo tik visuotinio susinaikinimo galimybė – sekmadieniais pasimelskime už branduolinio ginklo kūrėjų sielas.

Aišku tik tiek, kad bus einama bandymų ir klaidų keliu, be jokio plano, ir šis kelias bus sunkus, prieštaringas ir gali būti kruvinas. Nors kiekviena bobutė prie bažnyčios pasakys, kad jei bent pusę lėšų, išleidžiamų ginklams ir pusę korporacijų pelnų būtų atiduota pasaulio ir savo pačių anūkų ateičiai – jie patys nei kiek nenukentėtų, o Vakarų civilizacija būtų išgelbėta. Bet jie neatiduos nei cento.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top