Pažiūrėjus nacionalinį manipuliuotoją ir šiaip eilinius manipuliuotojus, dar kartą įsitikini, kad ir gamta, ir šiaip eiliniai lietuviai nemėgsta tuštumos – piniginių storis ir įžūlumo svoris atvirkščiai proporcingi proto potencijai. Svarbiausia įsisavinti lėšas, pasiutusiai vartyti akis, be perstojo ir be priežasties krizenti, nekalbėti ko nereikia, ir būsi pozityvumo pavyzdys. Šalies laimingumo indeksas yra dantų būklė, o simbolis – Palangos podiumas.
Nuskusti ne tik kaštonai – nugramdyta ir kruopščiai išdezinfekuota Tiškevičių dvasia, o iš patriarcho liko tik pavadinimas, kaip su patriarchais mums jau įprasta. Tvyro pigaus Juodosios jūros kurorto operetinės prabangos dvasia, kvepia taukais, plastmase ir nučiupinėtais banknotais. Jaukiai bumpsi Russkoje radio, hormonais kirbanti minia šiūruoja skysto šūdo spalvos klinkeriu su nedrąsiai, lyg spuogiukai ant mitiūtės užpakalio, kyšančiais moderniai varganais medeliais.
Gal iš jų kada nors kas nors ir išaugs, gal ir mes išaugsim – jeigu liksim. Gal numirėlių alėja tik viena ir ne ten gyvenimas, o miestas puikus, alsuojantis grožiu ir pilnas nuostabių žmonių, kurie pabėgo iš ten, kur reikia ne būti, o atrodyti. Gal artėja patriarcho ruduo ir visa šventoji šeima, pritvinkusi puikybės, melo ir šaltos vabzdžių neapykantos, sugrįš į praeitį. Gal po to bus žiema ir ateis nepasidavimas, kantrybė, šiluma vakarais. Gal bulvės ir vėl žydės.