Gyveno kartą ponai ir runkeliai. Ponams reikėjo, kad juos runkeliai vis ponais išrinktų, todėl ponai vis pažadėdavo runkeliams, kad duos kokių nors dovanų.
Bet štai runkeliai ėmė ir išrinko runkelius, kad ponų nebebūtų. Ir tie tapo ponais, ir ilgai, laimingai sau gyveno, kol pritrūko pinigų, kad galėtų runkeliams duoti dovanų ir nebeatvirstų runkeliais.
Ir ponai, pasirašę pažadus nebeimti duoklių, nutarė imti duokles. O kad runkeliai nemurmėtų, paskelbė, kad apduoklins stambiuosius pirklius ir krautuvininkus, pinigų skolintojus ir lupikautojus, o taip pat runkelių, kurie negali nusipirkti brangių ir gerų karietų, vežimus už tai, kad jie pigūs ir blogi.
Stambieji krautuvininkai ir lupikautojai užsirūstino ir pasakė, kad nebeduos ponams pinigų, todėl jiems duokles dovanojo. O runkeliams skubiai liepė už vežimus susimokėti, kad galėtų jiems duoti kokių nors dovanų.
Kas Dievo – Dievui, kas runkelio – runkeliui, nes viskas tam, kad tik runkeliams būtų geriau.