Susapnavau košmarą, kad atšilimo laikais einu per užšalusią Lietuvą, staiga įlūžau ir nuskendau. Na, nuskendau ir einu sau dugnu, nežinau kur – gal šiaurėn, skandinavuosna.
Aukštai virš galvos tyvuliuoja Baltija, saulutė. Ir plaukia plaukia prabangios valtys, pilnos deputatų, šou žvaigždžių, dizainerių ir laidų vedėjų, politinių apžvalgininkų ir renginių organizatorių!
Pradžioj buvo dar nieko. Bet paskui kad užplauks Nacionalinė ekspedicija su R. Šimašium, draugingai plaikstosi trispalvė su šešiaspalve, visi himną karaoke tik dainuoja, tik šoka su taurėm rankose.
Ir taip man liūdna paliko, taip liūdna – tai atsisėdau ir verkiu sau. Prieina tokia bobutė, panaši lyg į Blinkevičiūtę, lyg į motiną Teresę, nors ne Blinkevičiūtė, žinoma. Bet vis tiek gera.
– Ir ko tu čia, Algiuk, dabar raudi?
– Ogi va, nuskendau, o tie ten aukštai sau plaukioja…
Bobutė paglostė man galvutę ir sako:
–- Nenusimink, vaikeli. Auksas visada skęsta, o šūdas paviršium plaukioja.