Algimantas Rusteika. Pasirinkimų metas artėja

Europarlamento rinkimai atėjo, praėjo ir nutilo išsigandusių valdžios politologų dainos. Nauji senieji, bet visada alkani deputatai išskrido į šiltus kraštus naujos saulės parvežti. Europos problemos baigėsi?

Kas labiausiai nenori problemų, daugiausiai apie jas kalba. Ir kasdien būna apkaltintas pesimizmu tų, kuriems problemos naudingos arba neturi proto jų pamatyti, todėl vaizduoja, kad to nėra. Prieš keletą metų visi, plačiai neužsimerkę ir kritiškai kalbėję apie Europos Sąjungą, buvo laikomi grėsme nacionaliniam saugumui, kvaileliais ir Kremliaus agentais.

Buvome amžinai susiraukusių optimistų ir norinčių nežinoti panelių patyčių objektas, o dabar tie šaldytų menkių akimis diskutuoja apie Europos Sąjungos subyrėjimo grėsmę ir uoliai apsimetinėja, kad visada drąsiai galvojo ir net krizę išpranašavo.

Norint pradėti suprasti, pirmiausia pamirškim mantrą apie vertybes, solidarumą ir šventąsias teises – globalias sąjungas suformuoja arba nukariavimai, arba politinis-ekonominis interesas ir išlaiko arba tik tankai, arba tik pinigai, arba ir tankai, ir pinigai. Visa kita tėra propaganda ir oro virpinimas glebiems jaunuoliams ir jautrioms moteriškėms.

Gigantai griūva ne dėl vertybinio reliatyvizmo ar ideologinio idiotizmo, nors tai ir nualina sistemą, o kada struktūros stabilumą palaikantys interesai nusilpsta tiek, kad natūralaus išcentriškumo nebesugeba atsverti. SSSR subyrėjo ne dėl tankų trūkumo, o pasibaigus Kremliaus pinigams, Europos Sąjunga, gimusi iš anglies ir plieno pramonės interesų, skyla išėjus Jungtinės Karalystės svarams ir bliūkštant Berlyno ir Paryžiaus piniginėms.

Kairuoliškų profesorių liberastiniai pliurpalai prieš tuos šešis dešimtmečius būtų likę tema kavos pertraukėlėms su spuoguotomis panelėmis revoliucingų universitetų katedrose, jei pinigų maišai, tampantys virvutes scenoje, nebūtų užuodę naudos. Atvežtinė, pigi darbo jėga nusenėlių ekonomikoms, socialinės veltėdystės sistema degradams apsvaiginti ir socialinei įtampai eliminuoti, jokių muitų – ir daryk sau biznį!

Ir tai veikė, kol natūraliai neprisikaupė naujų įtampų, kurioms spręsti ima trūkti pinigų ir sistema darosi nerentabili. Briuselio ponų ir Berlyno ponios beprotystės dėl atbėgėlių ne krizę sukėlė, o tik paaštrino problemas, kurias gyvybinga sistema savaime būtų išsprendusi.

Visų didelių krizių metu itin padidėja asmenybių reikšmė istorijoje, nes svarstyklėms svyruojant apie nulį vienas sprendimas gali viską išgelbėti arba viską sugriauti. Sėkmės galimybei būtina laikytis keleto sąlygų, tačiau ar to pakaks, priklauso jau ne nuo tavęs.

Pirmiausia reikia suprasti ir sau prisipažinti, kad krizė ir tikimybė žlugti reali. Ir jei nieko nedarysi – ne už kalnų diena, kai nebegalėsi rinktis ir prasidės pabaiga. Vos ne visų griūčių buvo galima išvengti, jei valdovai ar kitokie sprendimų priėmikai būtų nebrukę galvučių į smėlį ir nebandę neigti problemų, kol jos pačios jų nepaneigė.

Pripažinus pavojų ne vilktis įvykių uodegoje ir pasyviai „atsakinėti į iššūkius“, o imtis iniciatyvos krizei suvaldyti ir pačiam diktuoti įvykių eigą, ką savo laiku suprato M.Gorbačiovas, pradėjęs perestroiką.Tačiau ėmus veikti reikia žinoti, kad kontrolė krizės sąlygomis prarandama ir sprendimai bus įgyvendinami ne taip, kaip sumanyti, ne iki galo arba visiškai neįgyvendinami.

Numatyti blogiausią variantą, kiekvienu momentu turėti atsarginį planą su paruoštomus pajėgomis ir resursais nesėkmės atvejui. Būtina suvokti, kad sistemos išsaugojimui svarbiausias yra jos dalių suinteresuotumas struktūros išlikimu, ir veikti taip, kad kiekvienam politinio darinio dalyviui pasilikimas būtų naudingesnis už išėjimą.

Be šito bandymai imituoti savanoriškumą ir apsisprendimus negali nežlugti ir tik gimdo negrįžtamus procesus, nes sprendimai, kurie būtų suveikę, visada priimami po laiko.Sisteminės krizės atveju sprendžiama ne centre, o vietose. Nesuvokimas būtinybės leisti spręsti patiems ir atiduoti dalį valdžios tam, kad išsaugotum sistemą ir, krizei pasibaigus, beveik visus praradimus atgautum, kas visiškai natūralu ir realiai įgyvendinama, atima visą valdžią.

Briuselio biurokratams ir didiesiems Europos vadovams toli iki M.Gorbačiovo. Ne krizė juos ištiko, o patys savo veiksmais ir neveiklumu ją sukūrė. Ilgą laiką neigė net krizės galimybę ir situaciją pavertė beveik nebeišsprendžiama.Jie ir dabar nesuvokia žlugimo grėsmės ir problemas neigia, o veiksmais tik amebiškai reaguoja į nuo jų nebepriklausančius įvykius.

Apie jokį griūties suvaldymą, iniciatyvą, įvykius aplenkiančius sprendimus, realų ar nerealų – bet kokį, po galais, bet konkretų – antikrizinį planą kol kas nėra nei ko svajoti. Po Romos deklaracijos jokių rimtų sprendimų dėl ateities nėra net deklaruota, o pati deklaracija ir yra tokia – jokia perestroika nekvepia, vytintų frazių apie vienybes, vertybes ir kitas aukštas materijas rinkinukas prie alaus.

Ką jau bekalbėti apie kitų sąjungos narių interesų paisymą ar rūpinimąsi jų nauda. Veiksmai skirti tik sau ir savo valdžiai išsaugoti. Sistema išlieka, kai centras rūpinasi, kad niekas nenorėtų išeiti, o Europos Sąjungos vadai giliai susirūpinę, kad niekas negalėtų išeiti. Tai pabaigos scenarijus ir jokių prošvaiščių kol kas, išskyrus susirūpinimus, nėra.

Ar reformos įmanomos? Dažnai praeities reformų sėkmę įveikiant krizes nelengva pastebėti, nes kada valdžios veiksmai būna rezultatyvūs, sunkumai išsprendžiami vos prasidėję ir iš laiko perspektyvos atrodo, kad krizių tiesiog nebuvo. Reformų krizėms įveikti nesėkmes ryškiai pamatai, kai jos nepasiseka, todėl kartais atrodo, kad jos nesėkmingos visada.

Atvejų, kai reformos sėkmingos, apstu. Nuo aštuonioliktojo amžiaus Petro Pirmojo iki dvidešimtojo Čilės, dabartinės Kinijos ar Estijos. Reformos, aišku, komunizmo nesukuria ir sukelia kitas problemas, bet valstybės iš esmės pasikeičia ir per trumpą laiką pažengia tiek, kiek kitos nesugeba per šimtmečius. O visuotinio pamišimo aplinkoje ir didelių permainų nereikia, pakanka vengti nesąmonių ir judėsi pirmyn, kas sekasi Lenkijai.

Briuselio sprendimų priėmėjai darė ir daro viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad Europos Sąjunga sužlugtų. Jau dabar matyti – nebus jokių esminių reformų ta prasme, kad centras suplanuos, su valstybėmis susitars, visi pritars ir vykdys. Pati įvykių eiga privers daryti chaotiškus pokyčius prieš vadovaujančiųjų ponų valią, kurie po to mums paaiškins, kad viską patys šauniai sugalvojo ir yra labai pažangūs.

Ir iš viso ne Briuselio biurokratai spręs dėl Europos Sąjungos ateities. Europos Sąjunga išliks tol, kol pakaks didžiųjų valstybių pinigų ir politinių-bankinių elitų kantrybės šelpti kitus dėl savo pačių politinės ir ekonominės įtakos, kuri ir atneša jiems tuos didelius pinigus. Išliks tol, kol šeimininkams apsimokės, o visos dabar neįveikiamai atrodančios kvailystės bus išmestos, kada taps nuostolingos.

Niekas Europos Sąjungos nelikviduos. Centralizuota federacine valstybe ji, aišku, dar ir kaip bandys, tačiau jau niekaip nebegalės tapti. Išliks amorfiškas, toliau besiskaldantis darinys – vieta, kur galima be vizų atvažiuoti ir be muitų parduoti. Kur vis dažniau didžiuosius projektus rengs ir vykdys didieji žaidėjai tik su tais mažiukais, kurie tam pritars. O kurie nepritars, tie žaidimuose ir nedalyvaus. Ir nereikės jiems daryti ko nenorėtų, bet negaus ir naudos, kurios norėtų.

Net ir tie, kurie nieko nekeis, supranta, kad toliau nieko nekeisti Europoje nebegalima. Kas būtų priimtina didžiosioms piniginėms, be kurių intereso jokių sprendimų nebus? Juokas juokais, bet Briuselio koridoriais ilgai šlytinėjusio alkoholiko kelių greičių variantas gali būti vienintelis realiai įmanomas. Nors tai planas ne Europos Sąjungai, o Briuselio biurokratijai išgelbėti, pasinaudojant didžiųjų Europos ekonomikų interesais ir pinigais.

ES artimiausiais metais taptų keleto lyderių vadeliojamu, sunkiai prognozuojamu dariniu su didėjančiais prieštaravimais tarp atskirų šalių ir jų grupių. Ekonomiškai mažiau įtakingu, politiškai ir kariškai dar labiau neįgaliu, kuriame reikia rasti savo vietą. Tolimesnėje geopolitinėje perspektyvoje, savižudžių Europai toliau nykstant barbarų ir savojo idiotizmo antplūdžiuose, o JAV ir Kinijai susikibus lemiamai kovai dėl įtakų ir lyderystės, lengvai galime tapti derybų tarp Rytų ir Vakarų objektu, kas jau trečią šimtmetį periodiškai ir įvyksta.

Ir elgsimės kaip visada? Kaip D.Grybauskaitės penkmečiais, kai dėl jos galimos karjeros vien žiūrėjom, ką sugalvojo didieji, vizginom stimburiukais ir stengėmės nuspėti, kur vėjas papūs, kad suspėtume prisitaikyti? Neturtingo provincijos giminaičio, atvažiavusio pasiskolinti pinigų, mentalitetas – mūsų kraujyje. Mėtėmės nuo vieno nesprendimo prie kito, kiekvienu atveju stengdamiesi prisišlieti prie įtakos, pinigų ir nugalėtojų.

Ar kas pasikeis atėjus G.Nausėdai?

Optimistai sako, kad jis nori, bet negali, ką rodo pirmieji vizitai ir kalbos, saugumo ir specialiųjų tarnybų realios kontrolės svertų neturėjimas, nesugebėjimas sutvarkyti savo komjaunuoliškai nusiteikusio užsienių ministro, Seimo ir amžinai konservatoriškosios žiniasklaidos atstūmimai, todėl reikia laukti Seimo rinkimų, kada nauja jėgų pusiausvyra nusistovės ir viskas paaiškės.

Pesimistai sako, kad G.Nausėda gali, bet nenori ir todėl veikia neryžtingai, siūlydamas ir atsitraukdamas, be jokių realių politinių iniciatyvų pagal situaciją siekdamas įgyti įtakos, kurios išskyrus reitingus kol kas nei gramo neturi. Ir viskas vėl paaiškės po Seimo rinkimų.

Realistai sako, kad G.Nausėda nei nori, nei gali ką nors pakeisti ar iš viso daryti, nes dar pats nežino, ko nori. Jis yra vienas kaip pirštas, sistemos pasipriešinimas jam ne pagal jėgas, todėl tiesiog koketuoja su įvairiomis politinėmis grupuotėmis, kuri nei viena jo neremia ir į pasiūlymus reaguoja su prastai slepiamu sarkazmu. Ir kad viską į vietas sustatys Seimo rinkimai.

Ir visi jie yra teisūs dėl Seimo rinkimų. Juose valstybės ir žmonių ateitis spręsis ne vienai kadencijai, o ilgam, nes ir Europai, ir Lietuvai atėjo metas akmenis rinkti. Pasirinkimai bus lemiami – pasaulyje prasidėjo didysis žaidimas ir niekas klaidingų ėjimų pėstininkams ištaisyti neleis.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
61 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
61
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top