Valstybės krizės pradžios ženklas būna, kai be paliovos, per visus galus imama neigti akivaizdžias problemas, valdžia ima diegti aršų propagandinį optimizmą, pradedama išorės grėsmių eskalacija ir vidaus priešų paieška, o viešąją erdvę sklidinai užpildo nutylėjimai ir melas, kurį atpažįsta visi.
Valdžios likimas tada labai priklauso nuo jos asmenybių, nes net vienas sprendimas svarstyklėms svyruojant apie nulį gali viską išgelbėti arba viską sugriauti. Kad išliktų nors kokia sėkmės galimybė, būtina laikytis keleto sąlygų, tačiau ar to pakaks, priklauso jau ne nuo valdovo, o nuo aplinkybių.
Pirmiausia jis privalo suprasti ir sau prisipažinti, kad ištiko krizė ir kad tikimybė žlugti reali. Ir jei nieko nedarysi – ne už kalnų diena, kai nebegalėsi rinktis ir tai bus pabaigos pradžia. Vos ne visų griūčių buvo galima išvengti, jei valdovai ar kiti sprendimų priėmikai būtų nekišę galvučių į smėlį ir nebandę neigti problemų, kol patys netapo valstybės problema, ir problemos, nuo kurių norėta pasislėpti rūmuose, pačios jų nepaneigė.
Suvokus pavojų, reikia ne vilktis įvykių uodegoje ir tik pasyviai „atsakyti į iššūkius“, o sukaupti drąsos ir pačiam išeiti į realybę, ir imtis iniciatyvos krizei suvaldyti. Pradėti ryžtingai diktuoti įvykių eigą, tačiau ėmus veikti būtina suprasti, kad visiška kontrolė krizės sąlygomis jau prarasta.
Tada sprendimai būna įgyvendinami ne taip, kaip sumanyta, ne iki galo arba visiškai neįgyvendinami, todėl juos teks operatyviai koreguoti ir be gailesčio keisti vykdytojus ir komandą, kuri gali tave bet kada palikti ar net imti veikti prieš tave.
Būtina numatyti ir veikti blogiausio varianto salygomis ir visada turėti atsarginį – su paruoštomis pajėgomis ir resursais nesėkmės atvejui. Ir suvokti, kad sistemai išsaugoti reikia kiekvienos jos dalies suinteresuotumo struktūros išlikimu, nes stabilumui susvyravus visi tave remiantys ir privalantys išsaugoti stabilumą veiks pagal aplinkybes ir išduos, kai tik jiems taps ar bent pasirodys naudinga.
Kiekvienam politinio darinio dalyviui likti ištikimam turi būti didesnė nauda už pasitraukimą, o permainų reikalautojams padarytos dalinės nuolaidos jiems turi būti patrauklesnės už riziką pralaimėti ir negauti nieko. To nepajėgianti suprasti valdžia tik gimdo negrįžtamus procesus, nes sprendimai, kurie būtų suveikę, priimami po laiko ir lieptelis greit baigiasi.
Sisteminės krizės atveju sprendžiama ne centre, o vietose. Nesuvokimas būtinybės leisti apačioms priimti savarankiškus sprendimus, atiduoti dalį valdžios tam, kad išsaugotum sistemą, o krizei pasibaigus beveik visus praradimus atgautum – tai visiškai natūralu ir realiai įgyvendinama, galiausiai atima visą valdžią.
Silpna valdžia visada imasi prievartos, tačiau veiksmai skirti tik sau ir savo valdžiai išsaugoti, o ne problemoms spręsti, todėl beviltiškai nerezultatyvūs. Sistema išlieka, kai centras rūpinasi, kad niekas nenorėtų jos keisti. Žlungantys valdovai giliai susirūpinę, kad niekas negalėtų nieko pakeisti. Tai pabaigos scenarijus, ir tada jokių prošvaiščių, išskyrus susirūpinimus, nebelieka.
Tokie patarimai vertingi tik tiems, kurie nori ką nors valstybėje keisti ir apie ją galvoja, bet visiškai negalioja valdžiai, siekiančiai vien savo išlikimo, nes krizės metu tokia valdžia visada būna pasmerkta žlugimui. Deja, tai praktiškai kartojasi visur ir visada, nes tų atvejų, kur valdžia pasielgia protingai, mes paprasčiausiai nežinome, kadangi tada krizės išsprendžiamos, ir iš šalies, ir iš laiko distancijos atrodo, jog jų ir nebuvo.