Tamsiaisiais amžiais per kaimo šokius būdavo kietuoliai išeina laukan pasiaiškinti. Kol neaišku, kas teisesnis, kalta aplinka baugiai stebi. Bet vos kuris ima gauti į kaulus – iš tamsos kad atbildės minia drąsuolių! Suspardyti tą, kuris jau guli.
Šviesiausiais laikais taip būdavo ne tik per šokius. Tarsi kas aukštybėse burtų lazdele mostelėtų. Viens, du, ir pirmadienio rytą pusę devintos staiga turim naują kaliausę. Vienas malonumas spardyti, kada visi spardo. Per visus galus pašėlęs lojimas, ką beįsijungsi – išgirsi. Koks blogietis, kaip Lietuvai be jo būtų šviesiau.
Ir jokio teismo nereikia. Jei apspjaudys per teliką ir aptaškys išskyromis feisbuko žiurkės – būsi amžinas nusidėjėlis. Valysies visą gyvenimą. Ir visiems atrodys: jei teisiniesi – kaltas. Režisieriai geležiniais veidais pareikalaus politinės atsakomybės. Ir keliausi lauk kaip didelis. Nes jei spurdėsi, tai dar dešimtmetį kitą pasibylinėsi. Po pusmečio tavęs niekas ir neatsimins.
Kiek jau tokių spektaklių matėm! Net nepatogu vardinti, patys mintinai žinot. O ir neįdomu. Daug įdomiau, kas atsitinka po to. Nes po biurokratinių karų lieka nusiaubtos teritorijos ir žmonių likimai. Ir tada tenka tiems, kurie smarkiai lojo prieš, imti loti už. Nes niekas vis tiek jau neprisimena.
Na taip, Neringos boteliai ir kitos statybos. Kokia buvo totalinė isterija prieš desėtką metų, tuoj po paksiados!
Nusipirko žmogelis sklypą ar pradėtą statyti pastatą, na – bet ką. Visi notarai šiknotarai iššniukštinėjo popierius, sutartis, planus. Parašais patvirtina – viskas OK. Pasidaro lietuvininkas projektą, surenka šimtus parašų (kaip vėliau paaiškės – paRAšų), gauna leidimus ir suderinimus. Visur mirgėte mirga valdžios ponų autografai, antspaudai. Puikuojasi arkliukai ir hologramos, visur numeriai, viskas registruose! Kam beparodai, žegnojasi – šventas reikalas! Viskas gerai, plieninė tvarka ir teisingumas!
Ir pasistato žmogelis trobą ar dar ką nors. Neretai į banko baudžiavas parsiduoda, priduoda, įregistruoja. Ar kam parduoda. Vėl parašai, antspaudai, arkliukai arkliuoja ant kiekvieno lapo. Susikrausto, užauga vaikai. Ir štai tik bac! – pasirodo, viskas neteisėta! Parašai ir leidimai kažkokie anokie. Kaltų nėra, tavo namus nugriausim!
Mat lietuviška teisė galioja atgal ir tai, kas buvo tvarkoj, dabar jau nebe. Pasirodo, galima užvakar pažeisti kelio ženklą, kurį tik rytoj pastatys! Nes tavo snukis kam nors nepatiko. Ar ponai susipešė dėl krėslų ir tu netyčia pakliuvai po plentvoliu. Nes tam anam prireikė įrodyti, kad tas kitas negerovė.
Na gerai, tas pirminis žmogelis, tarkim, niekšas. Tarkim, davė kam reikėjo ką reikėjo. Ar buvo koks švogeris kam nereikėjo. Tai tą ir įrodykit, po galais! O jei nesugebat, tai nuo jo atsikniskit. O ne vaikykit po teismus, kur bylos trunka dešimtmečiais, kad atsiimtų savo nuostolius. Juk ne jis pats sau tuos nebegaliojančius popierėlius rašė. Ir viską padarė pagal galiojančius. Kuriuos jūs patys išdavėt.
Turi būti taip, kad pripažįstant statybos leidimus negaliojančiais, išleistos sumos būtų grąžinamos tuojau pat, iš biudžeto, indeksuojant pagal pasikeitusias kainas. Teismui turi būti privaloma be jokio atskiro ieškinio nustatyti kaltus asmenis ir išieškoti biudžeto nuostolius. Įstatymus tam pakeisti – vienas juokas.
Ir tegu atsako savo išpuoselėtu asmeniniu užpakaliu tas, kuris kvailus sprendimus priėmė. Iki cento. Didelė suma – tesiskolina iš banko. Nenori, negali ar neturi – areštuoti ir parduoti turtą, visą, kokį tik turi. Skelbia bankrotą, jei turto nėra. Bet atsakomybė iki galo ir visiška.
Kodėl kiosko pardavėja pasirašo su savininku materialinės atsakomybės sutartį ir iš jos išieškos už bloką cigarečių, jei pritrūks? Kodėl auditoriai, vairuotojai, buhalteriai, gydytojai privalo drausti savo atsakomybę, kad ir dideli nuostoliai būtų gražinami nukentėjusiajam? Kodėl valstybės valdininkas už milijoninius nuostolius atsakyti jau nebegali, o draustis jam neprivaloma?
Dešimt atvejų taip atsitiktų – vienuolikto nebūtų šimtą metų.