Pas E.Jakilaitį TV forume (beje, ko gi jis, anksčiau buvęs toks užtikrintas savimi, dabar ekrane šitaip muistosi, tamposi, isteriškai gestikuliuoja?) – šalies finansų sistemos žiedas ir tos srities politinio slibino galvos. Ir nė vienos mintelės, ką gi konkrečiai daryti su pensijų sistema. Nė vienos.
Iš vienos pusės – gerai įmitusių valdžios vyrukų imitaciniai judesiai bandant suvaidinti reformas, kurios nieko nekeičia, o tik išdalina iš dėl infiliacijos padidėjusių algų surinktus papildomus milijonus tikintis politinių dividendų per rinkimus. Iš kitos – kritika ir nė vieno rimto pasiūlymo, išskyrus krizės konstataciją.
O viską vainikuoja šalies eks.vyr.buhalterės I.Šimonytės auksinės mintys: išlaidos turi būti lygios pajamoms, kad balansas sueitų. Tai – šalies finansinio politikos elito dugnas. Toks konsiliumas reanimacinėje palatoje diskutuojant apie aspirino ir klizmų naudą komoje esančiam pacientui.
Kadaise buvusi pažangi ir nauja, sodrinė sistema miršta, ištikta sepsio. Mokantieji įmokas išvyksta jų mokėti kitur – su tais, kurie dar liko prisiregistravę, kad galėtų pigiau susitaisyti dantis, jau viso milijono nebeturim. O juk mūsų pasauly tik trys milijonai – milijonas pensininkų, milijonas išvažiavusių, nepilnas milijonas dirbančių su savo išlaikytiniais. Jokios valstybės socialinio pensijų draudimo sistema tokios naštos iš principo nepaveš.
Išmokų gavėjai liko čia, senių vis daugiau ir daugiau, aš irgi tuoj prisijungsiu. Ir ekranuose verda galingos bepročių diskusijos apie tai, kaip vis mažėjant mokėtojų skaičiui iŕ santykiniam pinigų surinkimui nuolat ir absoliučiai didinti išmokėjimus vis didėjančiam skaičiui išlaikytinių.
Šių procesų niekas net nesirengia stabdyti, todėl jokie bazinės perkėlimai į biudžetą nieko nepakeis. Sodra nebėra joks socialinis senatvės draudimas – ten seniai niekas nieko nedraudžia ir nesidraudžia, o tik surenka dirbančiųjų pinigus ir išdalina nedirbantiems.
Toks pat mokestis, kaip ir visi kiti, jo dalyboms kurpiamos vis naujos taškų ir kitokių nesąmonių schemos, kurių ir patys valdininkai nelabai geba rišliai paaiškinti. Vienam mokesčiui surinkti sukasi ir pinigus ryja atskira valstybinė sistema su savo biudžetu, struktūromis, prabangiais pastatais, automobiliais, sąskaitomis, kondicionieriais, elektroninėmis sistemomis ir biurokratais.
Nėra nė vieno su protu nesusipykusio ekonomisto, kuris tikėtų, jog Sodra nenumirs ir ją dar galima kokiais nors triukais išgelbėti. Ir nėra nė vieno politiko, kuris išdrįstų tą tiesą viešai pasakyti. Ir dešimtmečiais tęsiasi spektaklis, problemą stengiantis nustumti kitai kadencijai, einamuoju momentu primesti keliolika infiliacinių eurų išbadėjusiems senukams ir suvaidinti priešrinkiminius gelbėtojus.
Jei visą gyvenimą dirbęs ir valstybei mokėjęs žmogus senatvėje turi badauti – ne jo, o valdžios problema. Į biudžetą reikia perkelti ne bazinę, o visą valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemą. Mokesčių inspekcija be vargo surenka porą dešimčių mokesčių, surinks ir dar vieną.
Ne geradarius kasmet vaidinti, o padidinti „sodrines“ pensijas tiek, kiek leidžia dabartinės biudžeto galimybės kelių metų perspektyvoje, o po to jas tiesiog indeksuoti pagal infiliacijos rodiklius. Jokių papildomų valstybės procentų biznieriams iš privačių fondų. Nori daugiau – kaupk papildomai pats, nenori – tavo reikalas.
Ir nereikia verkšlenti, kad pinigų reformoms nėra – jų struktūrinėms reformoms ES duoda ar leidžia pasiskolinti visada. Niekas pinigų nedegintų krosnyse – didėtų vidaus vartojimas, kas skatintų verslą ir mokesčių grąžą biudžetui. Papildomų lėšų atsirastų likvidavus vieno Sodros mokesčio sistemą ir palikus tik apdraustųjų apskaitos ir aptarnavimo skyrius kaip VMI sistemos padalinius.
Bėga metai ir dešimtmečiai bekovojant su „šešėliu“, kuris yra tiesiog žmonių priverstinai pasirinktas gyvenimo būdas aplinkoje, kurioje pragyventi be to neįmanoma. Tačiau tas šešėlis kaip buvęs, taip yra – tiesiog dovana nieko daugiau artikuliuotai pasakyti nesugebančioms bankų pelėdoms. Kas vakarą studijose mokesčių nusukinėtojų galvos linguoja apie tai, kaip reikia surinkti mokesčius ir juos sumažinti padidinant. Esat vagys ir patys kalti.
Pažadėti ištraukti į šviesą milijardai egzistuoja tik tų milijardų ištraukėjų smegenų dėžutėse ir iš burnos išeinančiuose oro virpesiuose. O gal jau laikas baigti aimanavus dėl nepakankamų pajamų ir peržiūrėti išlaidas, kur ištaškomi tie surinkti milijardai? O kiek šioje valstybėje pavagiama, nemato tik aklas.
Metas piktoms ir aprūpintoms moderniausiomis blakėmis tarnyboms liautis purčius kioskelius ar valstybės vadovų politinius oponentus ir iš tikrųjų rimtai pasidomėti viešaisiais pirkimais. O geriausiai pasaulyje žinantiems, kaip nieko nedaryti valstybiniams buhalteriams derėtų baigti aimanas dėl „šešėlio“ ir mažų pajamų, peržiūrėti valstybės išlaidas ir susiskaičiuoti auksinius šaukštus.
Pas mus veisiasi ir dauginasi dvi ekonomistų rūšys. Viena tiek giliai įaugusi į egzistuojančią sistemą, nuo kurios priklauso jų asmeninė gerovė, kad jokių esminių reformų niekada nepasiūlys. Antroji – dėstytojai, išmaniai analizuojantys tai, kas jau atsitiko ir aprašyta knygelėse. Jeigu kas nors būtų tokioje situacijoje ką nors esmingo nuveikęs ir knygelėse aprašęs – jie kaip mat mums papasakotų.
Pribrendusias problemas ir krizes valstybėje sprendžia ir išsprendžia ne teoretikai, o politinė praktika. Ją suformuoja neišvengiamos veiksmų būtinybės išprovokuota, visuomenės spaudimo išgyventi ir establišmento siekio išsaugoti savo padėties stabilumą suformuota politinė valia. O po to ateina ekonomistai ir viską labai protingai aprašo.
Tie, kurie sakot – nesąmonės, paklausykit ir išgirsit: laikrodukas tiksi. Dešimtmečiai pokyčių imitacijoms baigėsi, valstybinės pensijų sistemos mirties nuslėpti dovanėlėmis nebepavyks.
Nepaliauju stebėtis – kaip jie nesupranta, kad dabar išėjęs, pasakęs tiesą apie padėtį ir pradėjęs tikrą diskusiją dėl ateities politikas garantuotų sau ilgą politinę ateitį.