Romualdas Ozolas buvo teisus – laisvė ir nepriklausomybė nėra tas pats, Šiaurės Korėja juk irgi nepriklausoma.
Neteisūs tie, kurie lėtai, žingsnis po žingsnio pavogę iš žmonių valstybę, dabar išdidžiai moko gyventi ir naujoviškai mąstyti, kad nepriklausomybė ir yra laisvė. O tas, kas nepatenkintas melu, – valstybės ir laisvės priešas.
Baisiausia, jeigu Baltijos kelias taptų tik vieta, kur galime pabėgti. Praėjusiu įvykiu, kuriuo galime pasididžiuoti, svečiams parodyti, ir rekordu, nors jį iš Gineso išbraukė.
Tokia artimųjų nuotrauka prie mirštančios, išsivaikščiojančios, kolonija tapusios valstybės. Įrašu atminimų sąsiuvinėlyje, kokie kadaise buvome jauni, drąsūs ir galingi.
Tada pakilusius su gėlėmis lakūnus galėjo ilgam įkalinti ar numušti. Tada dar galėjo atgriaudėti ir sutraiškyti tankai – ir atvažiavo, ir traiškė, bet nebijojom.
Dabar niekas nežudys, bet ar išeitume į naują Baltijos kelią? Ne tik už baltarusių Nepriklausomybę, bet ir už mūsų pačių Laisvę? Atsakymą žinote – ne.
Kas tikra, niekada nebūna dovanojama. Kiekviena tiesa įrodoma ne vėliavomis, paradais ir ponų iškilmėmis, o gyvenimo darbais, drąsa ir praradimais.
Taip paprasta – tiesiog atsimerki ir pamatai viską kaip yra. Tam, kad turėtum laisvę, reikia būti jos vertam.