Jei galvojate, kad kas nors iš jų galvoja apie lietuvas ar apie tai, apie ką galvojate, – galvokit sau į sveikatą. Jie net apie tai, ką kalba, negalvoja – turi rūpesčių. Ir viskas ten primityviai paprasta.
Programa maksimum buvo: Dalytė – į Kremlių, Ingridutė – daukantynėn, Gabriukas – premjeruosna. Dalytei nepavyko, nors šitaip visą antrąjį šalies penkmetį stengėsi – ten ir savų pakalikų pakanka. Ingridutei irgi nenuskilo. Liko programa minimum – beviltiškas Gabriukas arba buhalterė Ingridutė premjeruosna.
Arba visi, kaip brangūs Lietuvos žmonės sako, – į Pravieniškes. Vilties koks procentas būtų, jei nors kiek imtų apie kitus ir valstybę galvoti ar bent kalbėti, bet juk nei galvos, nei kalbės – programiškai neįmanoma. Ir minkštasis Gitanas nepadės – leis vykti viskam savo eiga, nes naktimis nemiega tik dėl ministro kotletų.
Tai ir gerai – šitas viskam leis vykti savaime, tai yra jo minkštoji galia ir ateities šansas tautai. Jei, kaip visada, nepramiegos, – beje, miegantys visada būna labai pikti, kada žadina ir gali įkąsti. Reikia atsargiai.
Šventoji šeima ir dvariškiai žaidžia žaidimą, kurio nemoka ir taisyklių nežino. Iniciatyva jau nebesugrįš, puolimai išsemti, liko tik komedijos, o gintis nesugeba. Visų kūno kalba rodo neviltį ir pralaimėjimo baimę.
Dvaro kiemsargiai už ėdesį dar loja, tačiau jau be ugnelės, tingiai, o ausys jau pastatytos, akys tik laksto į šalis – gal bus naujas šeimininkas?